Kita mėnulio pusė
Būtent ryšys su draugais ir Vilniaus prisiminimai gaivino toli nuo gimtinės nublokštos guvios merginos dvasią. Laiškų ji laukdavo kaip išganymo ir rašydavo juos alpdama iš nuovargio po katorgiškų dienos darbų.
„Šie laiškai gal primena XVIII a. laiškų romano žanrą, kai žmonės suartėdavo rašydami vieni kitiems tokiu spektru, koks šiandien kažin ar begyvuoja“, – svarstė knygos pristatyme Vilniaus paveikslų galerijoje E.Gedgaudas.
„Gyvenimo preliudais“ autorius prisilietė prie skaudžių herojės išgyvenimų, apie kuriuos vėliau ji nemėgdavo kalbėti. „Šios knygos tikslas – žvilgtelėti į tuos O. Litvinaitės-Narbutienės ir jai artimų žmonių gyvenimo epizodus, kurie daugumai mūsų tebėra tarsi „kita mėnulio pusė“, – atskleidė E. Gedgaudas.
Protėviai – kaip gyvi
„Viską galima žmogui atimti – ir skarmalus, ir kitką, bet negalima atimti jo sielos ir prisiminimų. Žmonės, su kuriais draugavau, skaitytos knygos, muzika paliko savo antspaudą, ir aš pastebiu, kad visokie keiksmai ir kiti dalykai manęs visai neliečia. Aš toliau gyvenu savo gyvenimą“, – rašo viename laiškų devyniolikmetė tremtinė.
Šiandien „Gyvenimo preliudų“ dėka O. Narbutienė tarsi vėl šalia, leidžia atsiremti į savo tvirtą petį. Nes imi kitaip žiūrėti į savo gyvenimą, kai skaitai išpažintį jauno žmogaus, net klaikioje kasdienybėje gebėjusio įžvelgti romantikos, pasišaipydavusio iš tragiškų situacijų, netgi paguosdavusio pesimizmo apniktus laisvėje gyvenančius bičiulius.
Laiškai – tik viena naujosios knygos dalių. Šalia pateikiamos istorinės apybraižos, impresijos, esė, O. Narbutienės bendraamžių atsiminimai, artimųjų biografijos, senos periodikos išrašai.
E.Gedgaudas užsimojo išskleisti įspūdingą herojės giminės istoriją, kuri siekia net XIV amžių, o knygoje – apie 150 metų. Mat pačiai herojei labai rūpėjo užmarštin grimztantys iškilių jos giminės asmenybių gyvenimai – ypač senelio generolo Leono Radus-Zenkavičiaus, daug nusipelniusio Lietuvai, mirusio skurde sanatorijoje. Tačiau į O. Narbutienės pasakojimus retai įsiterpdavo žodžiai apie saviškius. Anot dukros kompozitorės Onutės Narbutaitės, penkiolika knygų parašiusi mokslininkė savų proteguoti nemokėjo.
Jau seniai tyrinėjantį Vilniaus ir Kauno praeitį E. Gedgaudą kolegės ir bičiulės O. Narbutienės šeimos istorija įkvėpė susitapatinti su įvairių kartų jos personažais, išvysti jų akimis to meto tikrovę, miestus ir žmones, stilingas ir jaukias jų buities, gyvensenos detales.
To meile praeičiai persmelkto atmosferos pojūčio nerasi jokiose enciklopedijose ar internete.
Bijojo atsiversti knygą
„Man atrodo, E. Gedgaudas troško išlieti savo seną aistrą. Su kokia meile jis ieškojo miestų nuotraukų! Netgi užčiuopė žemaitiškas mamos ir tėvo šaknis, – džiaugėsi knygos autoriaus polėkiu kompozitorė O. Narbutaitė, prisidėjusi prie knygos savo užrašais apie giminės istoriją. – Domėjimasis Vilniaus ir Kauno praeitimi leido E. Gedgaudui natūraliai įpinti į knygą faktais paremtą subtilų ir taktišką beletrizavimą“.
Pasak O. Narbutaitės, tik šis vienas artimiausių ir mylimiausių mamos draugų galėjo parašyti tokią unikalią knygą. „Juos siejo daug bendrų patirčių, panašus mentalitetas, atvirumas netikėčiausiems dalykams, tolerancija. Daug ką jie matė panašiai“, – aiškino kompozitorė.
Tačiau ji neslėpė pati labai bijojusi atsiversti knygą, žinodama, kad dabar kiekvienas galės skaityti faktus, apie kuriuos už namų durų niekas nekalbėdavo, žiūrėti nuotraukas, kurios gulėjo spintoje, nerodomos net artimiausiems žmonėms.
Tačiau E. Gedgaudo sudėlioti faktai stebuklingai atgijo – knygos įtaiga ir šiluma leido pažvelgti į juos be baimės.
„Perskaičiau knygą vienu ypu, – prisipažino O. Narbutaitė. – Manau, mama slėpė tuos dalykus nuo kitų, nes jie buvo jai ypač brangūs – visada su ja. Tikriausiai dabar ji pažvelgtų į knygą su šypsena, nepyktų dėl intymesnių vietų“.
Knyga bus pristatoma ir Vilniaus knygų mugėje vasario 24 dieną.
Prigimties šviesos versmės
Viktorija Daujotytė, literatūrologė:
„Suvaldyti tokią didelę, sudėtingą ir įvairią medžiagą labai sunku. Variantų galėtų būti daug, bet šis yra tikrai įdomus. Autorius šioje knygoje veikia kaip išmintingas mediumas, jungiantis daug skirtingų plotmių.
Pirmas įspūdis, perskaičius šią knygą, istoriją, laiškus, – kad visa tai jau esu girdėjusi Onutės Narbutaitės „Skiautinyje mano miestui“ (oratorija, atskleidžianti daugiakultūrį Vilniaus paveikslą, 1997-aisiais įvertinta Nacionaline premija – Red.). Tokie kūriniai atsiranda iš labai gilių asmeninių šaknų. Tų šaknų pojūtis ir yra galia, kuri leidžia kitaip matyti poeziją, girdėti muziką, jausti istoriją, mylėti žmones. Turėti giminės istoriją – pirmiausia turėti giminę, šeimą – yra pati didžiausia gyvenimo dovana.
Dalykus, apie kuriuos kalbama šioje knygoje, savaip aprašė Šatrijos Ragana. Iš laiškų ir gyvenimo preliudijų ryškėja nepaprasta prigimties siejamų žmonių sąjunga, prigimties šviesa. Prieš 25 metus susipažinusi su O. Narbutiene pirmiausia atpažinau šitą prigimties šviesą. Ji vis ryškėjo, skleidėsi, ir dabar knygoje kiekvienas mūsų galime susitikti su tos prigimties šviesos slaptaisiais ir atvirtaisiais šaltiniais ir versmėmis“.