Užtektų dviejų veiksmų
„Žaviuosi ir stebiuosi, kaip „Išvarymas“ sukurtas, kaip detaliai vystomos visos aplinkybės, visi vargai, nutinkantys keliauninkams, išsiruošusiems į pasaulį“, sakė K. Lupa. „Turinys įmetamas į miuziklo formą, ir tai man atrodo priimtina. Tuo labiau, kad šiame miuzikle veikia herojai, pilni tikros gyvybės.
Ką turiu omeny, kalbėdamas apie tikrą gyvybę: kad aktoriai kalba tai, ką galvoja, kuo gyvena. Tai jaučiama ir tokio tikrumo neįmanoma suvaidinti.
Labiausiai man patiko antras veiksmas, kuris tarsi išardė miuziklo formą. Atsirado gaivališka, stipri jaunų aktorių improvizacija. Fantastiškų aktorių! Pamačiau jų asmenišką, tik jiems būdingą klounadą, užpildytą nesuvaidintu bendravimu, tarpusavio kova, ginčais apie Kristų ir Čingischaną.
Po mane pakerėjusio antro veiksmo trečiajame vėl buvo sugrįžta prie scenų ir situacijų vaidinimo. Taip, tai reikalinga, tie pasakojimai jaudino, bet kaip žiūrovas norėčiau išeiti po antro veiksmo. Tuomet mano galva būtų sklidina klausimų, kuriuos spręsčiau ištisą naktį“.
Kūryba Lietuvoje nepažįstama
Platesnei Lietuvos žiūrovų auditorijai K. Lupos kūryba nėra pažįstama. Prisiekę teatralai prisimena porą šio meistro spektaklių, rodytų Vilniuje – „Kalkverk“ ir „Persona. Marilyn“. Kad geriau pažintum K. Lupos kūrybą, reikėtų nuvažiuoti į jo tėvynę, nes atvežti šio režisieriaus spektaklius į Lietuvą – turbūt nepakeliama finansinė našta.
Užpildyti šią apmaudžią spragą nepavyktų net ir filmuotais įrašais, nes, pasirodo, K.
Lupos spektakliai nufilmuoti nekokybiškai. Tad šeštadieninio susitikimo su pasaulinio garso režisieriumi rengėjai pasiūlė įdomią išeitį – tegu meistras pats papasakoja, ką ir kaip sukūręs.
Tokia įdėja primintų anekdotą apie beprotnamio baseiną: girdi, jeigu būsime geri, tada ir vandens įpils.
Tačiau K. Lupa pats renkasi temą savo monologui. Kryptis ano šeštadienio vakarui buvo jo, kaip kūrėjo būsena, verčianti jį pasirinkti tam tikrus autorius ir herojus, jų asmenybių slėpinius.
Netinka įprasta gramatika
Kalbėdamas apie tai, kuo patraukė testamentinė austrų rašytojo Thomaso Bernhardto apysaka „Ištrynimas“, kurią jis inscenizavo 2001 m. Varšuvos teatre Dramatyczny, K. Lupa minėjo, jog „ši nepaprasta knyga yra tarsi nusirenginėjimas, sąskaitų suvedimas ir su literatūra. Autorius atmeta požiūrį į menininką neva kaip kažką aukštesnį, daugiau matantį ir suprantantį.
T. Bernhardtas „Ištrynime“ leidžia sau užrašyti bedžiaugsmį monologą, kurį mes kiekvienas savyje girdime. Tai mintys, kurios sukasi mūsų galvose ir kurių mes nepripažįstame. Tai, kas knibžda mūsų galvose, dažnai yra žemiau to, ką mes norėtume parodyti.
Pirmą kartą susidūriau su tokiu reiškiniu literatūroje. Kaip tai padaryti scenoje? Įprasta teatro „gramatika“ tam netinka, ji iš viso netinka mums, tokiems, kokie esame, atskleisti“, svarstė K. Lupa.
Eiti atgal beprasmiška
„Kai pasakiau, kad apsisprendžiau teatre statyti T. Bernhardto „Ištrynimą“, pats išsigandau, bet ir apsidžiaugiau“, prisiminė režisierius. „Toji knyga buvo taip mane iškamavusi, kad jau reikėjo su ja dirbti ir pabandyti sukurti teatre tą naują „gramatiką“– paneigti situacijų pasakojimą. „Ištrynime“ situacijų tiesiog nėra arba jos labai skurdžios.
Pavyzdžiui, kartais elgiamės taip, kaip nenorėtume, bet sustoti negalime. Tada esame tarsi depresijos kalėjime ar einame tuneliu prieš savo valią, o kelio, kurį nuėjome, paprasčiausiai nebėra. Mūsų smegenys sunaikino galimybę grįžti. Tą jauseną norėjau perteikti teatre.
Kokia didinga energija yra pamišėliškame T.Bernhardto knygos monologe! Kiekvienas patiriame tokius monologus, nors nesame pamišėliai.
Susidūrimas su šitaa literatūra mus, kūrusius spektaklį, nubloškė nuo to, prie ko buvome pratę teatre. Visi, ne tik k aš, supratome, kad gal reikia daryti nemalonesnius, mažiau efektingus, mažiau pasmerktus sėkmei spektaklius, nes ėjimas atgal būtų beprasmiškas“.
Daryti tai, ko dar nemoki
Vienas naujesnių K. Lupos spektaklių „Sapnų miestas“ sukurtas pagal austrų dailininko ir rašytojo Alfredo Kubino autobiografiją „Demonai ir nakties veidai“. Režisierius šioje knygoje rado tai, kuo pats tikėjo vaikystėje: neva kažkur yra šalis, kur viskas daug stipriau, ryškiau, laimingiau. Tai utopiška vaizduotės šalis su savomis taisyklėmis.
K. Lupos teigimu, „Demonus ir nakties veidus“ A.Kubinas rašė, kai pajuto, kad kraustosi iš proto, „ir užuot ėjęs pas psichiatrą, ėmė rašyti – tai buvo susitikimas su savo pamišimu, ir per tą knygą jis nusiramino.
Daugelis mūsų kažką panašaus išgyveno ir įsivaizdavo. Vaizduotės šalyje žmonės autoriaus noru gyvena pagal sapno taisykles, peržengia savo negalėjimą.
Visos pasaulio pasakos kalba apie stebuklingas lazdeles, stebuklingus rutulius, kurie gali keisti dalykus, apie gėrimą, kuris suteikia nemirtingumą. Visi vaikai tiki galintys turėti nepaprastų galių ir kiekvienam vaikui sakoma: gali būti Dievas.
Subrendus belieka atsisakyti tokių vilčių. Atsisakyti to, ką tau pažadėjo mama, tėtė. Kodėl visos pasakos teigia vaikams tokius dalykus? Vietoj to, kad iškart pasakytų: esi menkas niekas, nulis.
Čia panašiai kaip su fikusu, kuriam tenka nukirsti viršūnę, nes jis arba pramuš lubas, arba luš nuo savo svorio. Bet nukirtus viršūnę iš šonų ima augti ūgliai: „aš menininkas“, „aš politikas“, „aš keliautojas“. Visa tai iš esmės yra mūsų norai būti laimingiems ir peržengti kliūtis, kurios nebuvo numatytos.
Kai statėme „Miego miestą“, bandėme pamilti savo slapčiausias svajones ir atpažinti nusivylimus. Teatro kūrimas – kaip spiritizmo seansas. Mums neįdomu daryti tai, ką mokame. Kiekvieną kartą išvykstame į kelionę, kad pasiektume, ko dar nepažinome. Tai visada nuotykis“.
* * *
Legendos spektakliai sukelia ginčus
1943 m. gimęs režisierius, scenografas, dramaturgas ir pedagogas Krystianas Lupa vadinamas naujojo lenkų teatro tėvu. Jaunoji Lenkijos teatro režisierių karta laiko jį savo mokytoju. Svarbiausi K Lupos spektakliai pastatyti Krokuvos nacionaliniame Senajame teatre, kuriame jis debiutavo 1978 m. .
Naujausi režisieriaus spektakliai – 2011m. Vroclavo „Teatr Polski“ sukurtas „Laukiamasis kambarys 0“ ir pernai rudenį teatre „TR Warszawa“ pastatytas „Miego miestas“ Lenkijoje buvo sutikti ypač prieštaringai – kaip jokio kito lenkų režisieriaus darbai.
K. Lupa apdovanotas Lenkijos prestižinėmis premijomis, įvertintas Prancūzijos kritikų prizu, tarptautinio festivalio BITEF “Grand Prix”.
2000 m. Austrijoje K. Lupai įteiktas Nuopelnų Kryžius meno ir mokslo srityje už svarbų indėlį populiarinant austrų autorius. 2009 metais režisierius pelnė prestižinį Europos teatro apdovanojimą.