Išlaisvina nuo šlamšto
Dante’s kūrinys E. Nekrošiui – tik atspirtis, tema vaizduotei. Gal net galima pasakyti ir taip – E. Nekrošiaus režisūra įgauna vis daugiau choreografijos, pantomimos bruožų, tad „Rojus” panašus į neskubrų etiudą, sudėtą iš plastinių improvizacijų.
Aleksio Churgino išversto Dante’s teksto likę minimaliai. Režisierius kalba judesiais, ženklais, pačia spektaklio atmosfera, skatina žiūrinčiojo asociacijas: sklandykite taip pat laisvai, kaip spektaklio autorius. O kad sklandytum, reikia išsilaisvinti. Nuo nereikalingų puošmenų. Nuo apsunkinančių knygų. Nuo įkyrių žmonių. Nuo akmenų užantyje.
Tad „Rojuje” sukuriamas personažas (Audronis Rūkas), kuris visą tą šlamštą metodiškai surenka, suvynioja ir išmeta. Į muziejų ar į istorijos šiukšlyną – čia jau kaip kas interpretuos.
Svarbu paglostyti galvą
E. Nekrošiaus „Rojuje” viskas taip efemeriška, kad konkrečiu žodžiu pavadinęs kokį judesį ar jausmą gali jį tarsi apsunkinti, įžeminti, iškreipti. Tarkime, galvos glostymas, atveriantis spektaklį.
Iš pradžių yra ilgesys, išreikštas ir Česlovo Sasnausko daina „Karvelėli mėlynasai”, o abi merginos, dainuodamos „taip ilgu, man ilgu”, nervingai glosto savo pačių plaukus, veidą. Lyg ašaras šluostytų. Lyg artimo žmogaus rankų ieškotų.
Tada scena prisipildo žmonių. Bus kam paglostyti tavo vienišą liūdinčią galvą. Nė vienas neliks nuskriaustas.
Man patinka, kaip jauni aktoriai vaidina sąmoningą dėmesį vienas kitam. Galvą žmogui paglostyti būtina. Tai nesunku. Štai ką jie vaidina taip labai susikaupę.
Jaunieji, vaidinantys ne tik „Rojų”, bet ir visą „Dieviškąją komediją”, gyvena scenoje pabrėžtinai intensyviai, kaip būna tik tada, kai pradedi.
E. Nekrošiaus spektakliai pagal Dante’s kūrinius atrodo ypač jautrūs būtent dėl to debiuto nervo ir šventumo.
Kalba Dantės rankos
Gal iš tiesų rojus prasideda, kai tau paglosto galvą – nuo to švelnaus ar net ir negrabaus, bet sąmoningo prisilietimo? Ir tik tada, kai esi paglostytas ir išsilaisvinęs, scenos tolumoje ir tamsoje spindulys suras Dantę ir jo rankas.
Keistas iš pradžių tas nerimastingai plasnojančių plaštakų judesys. Bet netrukus jam suteiki prasmę, nes Rolando Kazlo Dantės rankos kalba transliuoja būsenas. Galvoja, ieško, nusprendžia, atmeta sprendimą. Veikia! Šviesos intensyvumą. Muzikos ritmą.
„Rojuje” R. Kazlo Dantės neapibūdintum vien kaip poeto. Tai menininkas. Jis kuria, perkuria ir valdo šį pasaulį. Čia viskas taip, kaip jis nustato savo didelėmis ir stipriomis rankomis. O jei ne taip, jis bėga. Ir bėga tiek ilgai ir ištvermingai, kiek iš visų Lietuvos aktorių moka tik R. Kazlas.
Toks menininko bėgimas, tiesiog sprukimas nuo jį gaudančiųjų rato – irgi gera tema apmąstymams ir asociacijoms, bet konkretinti būtų naivu.
Rojuje – lietuviški motyvai
Čia meilės istorija? Dantės meilės Beatričei? Šįkart, drįstu manyti, tai dėkingumo istorija. „Dieviškojoje komedijoje” esama koketavimo su gražiąja ir svetingąja Italija. Esama ir dėkingumo šaliai, kuriai, tiesą sakant, visi turėtume būti dėkingi – už tai, kad būtent Italija nuosekliai suteikia E. Nekrošiui galimybę kurti.
„Rojuje” randi lietuviškų motyvų, ir jų daugiau, nei jau minėta Č. Sasnausko daina. Visa galybe skamba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške”. Galime linksmai padiskutuoti, ar būtent tai yra rojaus leitmotyvas, kaip ir įsiterpianti „Pink Floyd” daina.
Tačiau nepradėsiu čia režisieriaus vardu formuluoti patosiško požiūrio į gimtinę vien dėl to, kad spektaklyje pasigirsta lietuvių kompozitorių melodijos.
Dėkingumą jaučiu pirmiausia Dantės ir Beatričės (Ieva Triškauskaitė) santykiuose. Tai toks ramus, nedeklaratyvus dėkingumas, kuriame telpa ir atsiprašymas – kad ne iš karto pastebėjo, kad stengėsi ir išvengti, kad kartais savo mylimąją jautė kaip naštą ar pats buvo našta. Įdomus vaizdas: našta, kuri glosto galvą. Ir į rojų jie iriasi kartu. Beatričė pirma, ji ryžtingesnė.
„Rojus” – tai menininko dėkingumas savajai Beatričei už nelengvą, bet amžiną buvimą kartu. Kiek ironiška, o gal kaip tik gražu, kad toks spektaklis suvaidintas Valentino dienos išvakarėse. Juk E. Nekrošius niekada nepaiso progų.
Derino prie istorinio interjero
E. Nekrošiaus „Rojus” premjerai Vičencos miesto teatre „Olimpico” Italijoje buvo parengtas kaip instaliacija – pritaikytas istoriniam teatro scenos interjerui, gyvuojančiam nuo XVI amžiaus. Pats „Olimpico” teatras yra kaip muziejus, kurį lanko ekskursijos. Jis pastatytas 1585 m. Teatrą suprojektavo vienas žymiausių italų Renesanso architektų Andrea Palladio.
Teatro scenoje sumontuotos Vincenzo Scamozzi dekoracijos vaizduoja rūmų fasadą su skulptūromis ir trimis arkomis, už kurių driekiasi ilgos, už horizonto linijos sueinančios gatvės. Šios dekoracijos sukurtos pirmajam „Olimpico” spektakliui – Sofoklio „Edipui karaliui”. Tai seniausias išlikęs scenovaizdis. Kiekvieną „Olimpico” teatre vaidinamą spektaklį tenka derinti prie šių dekoracijų, prie kurių negalima net prisiliesti.
„Rojaus” scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva.
