Režisierius V. Čigogidzė pjesę pagal garsaus gruzinų rašytojo Nodaro Dumbadzės romaną „Aš, močiutė, Iliko ir Ilarionas“ J. Miltinio dramos teatre buvo pastatęs prieš 6 metus – 2007-aisiais. Tačiau mirus kelis spalvingus personažus jame sukūrusiam aktoriui Rimantui Jovui, vos 9 kartus suvaidintas spektaklis iš teatro repertuaro buvo išbrauktas.
Pasak V. Čigogidzės, ne kartą buvo kalbėta apie spektaklio atkūrimą, juo labiau kad ir žiūrovams jis patiko, tačiau planai ir likdavo planais. Per tą laiką spektaklį pagal minėtą N. Dumbadzės romaną režisierius pastatė ir gimtojoje Gruzijoje, kur jis sulaukė didelio populiarumo.
Prieš kurį laiką V. Čigogidzė pasiūlė dabartiniam J. Miltinio teatro vadovui Romualdui Vikšraičiui prikelti spektaklį naujam gyvenimui.
„Paaiškėjo, kad jūsų teatras – ūkiškas, buvo išsaugojęs beveik visas šio spektaklio dekoracijas“, – sakė Gruzijos režisierius.
Į naująjį pjesės pastatymą gali eiti ir tie žiūrovai, kurie jį matė 2007-aisiais. Pasak V. Čigogidzės, spektaklis – nebe toks pat. Režisieriaus valia jame papildomai atsirado dar 9 aktorių kuriami 25 nauji personažai. Iš viso spektaklyje „Sveiki, žmonės!“ vaidina 23 aktoriai, kuriantys daugiau nei 50 personažų.
Pjesės „Sveiki, žmonės!“ veiksmas vyksta viename Gruzijos kaime, kuriame Antrojo pasaulinio karo metais liko vien seniai ir vaikai. Našlaitis Zurikela-Zuriko (aktorius Donatas Kalkauskas) auga prižiūrimas ir auklėjamas močiutės (Ligita Kondrotaitė) bei dviejų senukų kaimynų – Iliko (Albinas Kėleris) bei Ilariono (Algirdas Paulavičius). Išdykusį jaunuolį suvaldyti sunku, todėl spektaklyje gausu komiškų situacijų, šmaikščių dialogų, trykšta pietietiškas herojų temperamentas.
Režisierius spektaklį kuria tarsi žaidimą ar Užgavėnių persirengėlių pasirodymą, todėl visai nekeista, kai ką tik įsimintiną karvę Fakizo vaidinusi aktorė (Inga Talušytė) tampa išsipusčiusia traukinio keleive.
Paklaustas, ar nebuvo sunku susikalbėti su jaunaisiais aktoriais, iš kurių jau tik nedaugelis moka rusų kalbą, režisierius V. Čigogidzė paaiškino, kad meno kalba – tarptautinė, todėl bendrą kalbą jis rado su visais. Vis dėlto menininkas pasidžiaugė, kad kuriant spektaklio dialogus daug padėjo vyresni teatro aktoriai. Neretai su jais ilgai buvo galvojama, kokį vieną ar kitą žodį vartoti. Pavyzdžiui, vietoj rusiškos „babuškos“ režisieriui lietuviška „senelė“ ne itin tiko, todėl jis apsidžiaugė išgirdęs sinonimą „močiutė“. Šis jam pasirodė daug šiltesnis ir malonesnis, labiausiai tinkantis beatodairiškai anūką Zuriko mylinčiai senutei pavadinti.
Nors spektaklio veiksmas vyksta Gruzijoje, jame iškeliamos bet kurioje šalyje suprantamos ir aktualios temos – draugystė, pirmoji meilė, pagarba savo artimui, skirtingų kartų susikalbėjimo problema. Pasak režisieriaus V. Čigogidzės, šiuo spektakliu jis norėjo paraginti žmones šypsotis, mylėti ir vienas kitą, ir viską aplinkui – pradedant žole kieme ir baigiant saule, nes tik meilė išgelbės pasaulį.