Neįprastomis Rusijos žvaigždžių fotografijomis išgarsėjusi žurnalo „7 dnei” vyriausioji redaktorė J. Roždestvenskaja ketvirtadienį atvyko į Vilnių. Čia ji dalyvauja keliuose renginiuose, taip pat lankysis Kaziuko mugėje.
Vyresnioji poeto R. Roždestvenskio dukra savo karjerą kaip fotografė pradėjo projektu „Privati kolekcija”. Ji pasiūlė Rusijos pramogų verslo žvaigždėms sukurti gyvuosius paveikslus pagal garsiausių dailės meistrų kūrinius.
Aktorius Michailas Bojarskis suvaidino Vincentą van Goghą jo garsiajame autoportrete, o populiarių detektyvų rašytoja Darja Doncova grožėjosi savimi Edouard’o Manet paveikslo „Nana” versijoje.
„Privačioje kolekcijoje” galima rasti ir lietuviškų pavardžių. Aktorė Ingeborga Dapkūnaitė atgaivino Johanneso Vermeerio šedevrą „Mergina su perlo auskaru”, dainininkė Kristina Orbakaitė – Leonardo da Vinci „Damą su šermuonėliu”.
– Ne kiekvienas sugeba prikalbinti pozuoti pirmo ryškumo žvaigždes. Kaip užmezgėte tokius ryšius? Gal tie ryšiai – jūsų tėvo palikimas? – paklausiau 55 metų J. Roždestvenskajos.
– Taip, tai pati didžiausia vertybė, kurią jis man paliko. Draugai, draugų draugai. Tėvo pažįstamų būrys buvo didžiulis.
– R. Roždestvenskis ne kartą lankėsi Vilniuje, mėgo su bičiuliais pasėdėti „Neringos” kavinėje. Ar jūs buvote atvykusi į Lietuvą su juo?
– Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje su tėvu lankiausi Vilniuje. Jis, matyt, važiavo į kokį nors rašytojų suvažiavimą, o aš įsiprašiau kartu. Tėvas buvo vienas svarbiausių lietuvių poezijos vertėjų į rusų kalbą, todėl važiuodavo į jūsų šalį ne tik pas draugus, bet ir darbo reikalais.
Be to, geriausias jo draugas S. Krasauskas mums visiems buvo labai daug pripasakojęs apie Lietuvą. Jis visuomet atveždavo ir lauktuvių: tai Vilniaus verbą, tai kokį nors molinį niekutį.
Aš planuoju Vilniuje nusipirkti „Stasio rinkinį”: juodos duonos su kmynais ir varškės sūrio.
Stasys mums jau buvo tapęs tarsi giminaičiu. Tai tikras renesansinis žmogus – puikiai dainavo, deklamavo eiles. Tik rimtas poezijos žinovas galėjo sukurti tokias puikias iliustracijas mano tėvo „Rekviem”.
O iš pirmojo apsilankymo liko tik nuotrupos. Pavyzdžiui, kaip ėjome į svečius pas poetą Justiną Marcinkevičių. Paties poeto neprisimenu, bet atmintyje liko jo eilės. Mat tėvas, jas išvertęs, visuomet pirmiausia perskaitydavo mums. Mano manymu, Just.Marcinkevičiaus ir tėčio poezija turi daug sąlyčio taškų.
– Kaip kilo sumanymas kurti gyvuosius paveikslus pagal dailės klasikų šedevrus?
– Šiuo metu pas mus juntamas kultūrinis nuosmukis. Ir niekaip negaliu suprasti, kodėl? Juk dar tik naujo amžiaus pradžia. Praėjęs šimtmetis Rusijoje prasidėjo sidabro amžiumi. Iškilo tiek naujų vardų – ir poezijoje, ir dailėje.
Dabartinį laiką būtų galima pavadinti pilkuoju amžiumi. Lyg ir ta pati spalva, bet atspalviai visai kitokie, trūksta sidabrinio spindesio.
Aš vis laukiau to sidabro, tačiau aplink – vien pilkuma. Net kalba suprastėjo. Viskas sausa, kieta, kartais net žiauru.
Trūksta grožio. Galbūt fotografija ir suviliojo galimybe pagražinti, papuošti mūsų gyvenimą. Juk mane nuo mažens traukė dailė. Mėgau vartyti įvairiausius reprodukcijų albumus, žurnalus.
Labai norėjau piešti, bet man nesisekė. Todėl nusprendžiau, kad pats lengviausias būdas ką nors pavaizduoti – fotografija.
– Esate sakiusi, kad vertėjos darbas jums netiko. O gal labiau netiko už tą darbą mokamas menkas atlyginimas?
– Visiškai netiko. Tuomet jau turėjau du vaikus, o vyras buvo be darbo. Mano pusmečio uždarbį pravalgydavome per dvi savaites. Supratau, kad tai ne man, nors ir mėgau žaisti žodžiais.
Fotografija – kas kita. Mano darbai pasirodo spaudoje – žurnaluose „Istorijų karavanas”, „7 dnei”, kituose. Nuolat rengiamos parodos, kurios sudomina daugybę žmonių. Pastaruoju metu pradėjau kurti darbužių kolekcijas, kurioms irgi naudoju savo fotografijas. Taigi dabar aš – pasiturinti dama. (Juokiasi.)
– Ar visus daiktus, senovines smulkmenas, nėrinius, medžiagas, kurių prireikia gyviesiems paveikslams, surandate pati?
– Žinoma. Man tai malonumas. Apima azartas kaip kokioje medžioklėje ar žūklėje – pagausi ar ne? Juk pasitaiko nepaprastai įdomių radinių. Dažnai antikvariatų savininkai man skambina ir sako, kad daiktą, kurio aš ieškojau, ką tik atsivežė iš Londono ar kitos vietos.
Vilniuje irgi planuoju apžiūrėti sendaikčių parduotuvėles ir turgelius, pasivaikščioti po Kaziuko mugę. Ieškau visokių įdomių daikčiukų – monoklio, vėduoklės, nėrinių apykaklės. Tikrai ne aukso ar briliantų.
Užaugau šeimoje, kurioje buvo mėgstamas raudonmedis, senovinės knygos. Visa tai gyvena manyje, todėl tiesiog negaliu pakęsti modernaus balto interjero. Jei į tokio interjero pastatą patenku, visa diena būna sugadinta. Bjauru, kai žvilgsniui nėra už ko užsikabinti. Tarsi būtum atėjęs į ligoninę.
– Žvelgiant į jūsų darbus dažnai atrodo, kad jūs nevengiate ir pasišaipyti iš publikos numylėtinių.
– Žinoma, negi manėte, kad visa tai labai rimta?
Mano projektai skirti žmonėms, turintiems humoro jausmą. Nereikia ieškoti kokios nors filosofijos. Jos nėra. Tai žaidimas suaugusiesiems, kurį pradėję niekaip negalime sustoti.
Tai daroma tiesiog dėl grožio – kad gyvenimas būtų ryškesnis. Aš kurdama patiriu didžiulį malonumą ir niekas daugiau man nerūpi.
– O kaip pasirenkate paveikslus? Kodėl I. Dapkūnaitei pasiūlėte J. Vermeerio paveikslą, o K. Orbakaitei – L. da Vinci šedevrą?
– I. Dapkūnaitei tiesiog labai tiko „Mergina su auskaru”. Ji turi išsaugojusi daug paperkančio vaikiškumo, todėl buvo matyti, kad jai patinka ne tik paveikslas, bet ir pats procesas.
K. Orbakaitės veido bruožai man pasirodė labai panašūs į „Damos su šermuonėliu”.
Tiesa, su tuo šermuonėliu turėjome problemų.
Medžiotojų parduotuvėje nusipirkome šeško iškamšą ir bandėme kompiuteriu iš jo padaryti šermuonėlį. Išėjo toks mutantas, kokio niekur kitur nepamatysite. (Juokiasi.)
Kai prieš dešimtį metų pasiūliau nusifotografuoti jos motinai Alai Pugačiovai, ji pasakė, kad yra ne pačios geriausios formos.
– Ar būna, kad žmonės patys išsirenka paveikslą, herojų? Ar visuomet pasiūlote jūs? Pavyzdžiui, Josifo Stalino portretą?
– Damos dažniausiai nori būti karalienėmis su briliantais, o vyrai – Liudviku XIV. Nors būna ir išimčių, kai kokia nors graži moteris nori išbandyti ką nors nauja, pabūti ragana.
Esu sukūrusi fotografijų ne tik pagal J.Stalino, bet ir pagal Adolfo Hitlerio ir Čingischano portretus. Buvo toks ciklas – „Antiherojai”. J.Stalinu buvo ir aktorius Sergejus Jurskis, ir komikas Genadijus Chazanovas.
S. Jurskis turėjo vaidinti J. Staliną teatre ir jam norėjosi dar prieš spektaklį išbandyti tą vaidmenį.
Tai kartu ir šviečiamasis projektas. Apžiūrėdami kokio nors Filipo Kirkorovo portretą žmonės dažniausiai įsimena ir dailininką, pagal kurio paveikslą jis sukurtas. Atvirai kalbant, šis projektas dažnai su meno šedevrais supažindina ir pačias pramogų verslo žvaigždes. Juk daugelis jų taip pat pirmą kartą išgirsta garsių dailininkų pavardes.
Vaiko susilaukė po maudynių Gangoje
Rusų poeto R. Roždestvenskio duktė J. Roždestvenskaja – vertėja iš anglų ir prancūzų kalbų, fotomenininkė, redaktorė, drabužių dizainerė. Iš savo garsiojo tėvo ji paveldėjo ne tik išvaizdą, bet ir charakterio bruožus, požiūrį į gyvenimą.
J. Roždestvenskaja gimė 1957 metais Maskvoje. Baigusi Maskvos tarptautinių santykių institutą dirbo Valstybinėje televizijoje, paskui vertė grožinę literatūrą. Į rusų kalbą yra išvertusi daugiau kaip 10 romanų, tarp jų – J. Steinbecko, W. S.M aughamo.
Ilgai negalėjusi turėti vaikų J. Roždestvenskaja jų su vyru susilaukė darbo reikalais išvykusi į Indiją, kai paklausė vietos žmonių patarimo sugalvojus norą išsimaudyti šventojoje Gangos upėje. Keletą metų ji rūpinosi sūnų auklėjimu, o 1998 m. pradėjo fotografuoti.
J. Roždestvenskaja sukūrė 30 fotoprojektų, daugiau kaip 2500 darbų, surengė apie 100 parodų. Iš jų net tris – kaimyninėje Latvijoje. Parodas aplankė daugiau nei du milijonai žmonių.
Nuo 2012 metų J. Roždestvenskaja – perkamiausio Rusijos televizijos žurnalo „7 dnei” (jo tiražas – daugiau nei milijonas egzempliorių) vyriausioji redaktorė.