Spektaklį stato garsus latvių operos režisierius Andrejas Žagaras, scenografijos autorius Reinis Suhanovas, kostiumų dailininkė Kristine Pasternaka, choreografė Elita Bukovska. Operos muzikos vadovas - Robertas Šervenikas.
Naujasis spektaklis išsiskirs ir tuo, kad jį kuriančius latvių menininkus įkvėpė Vilniaus praeitis ir sostinės širdis - Arkikatedra. Ypač inspiruojanti jiems pasirodė permaininga Vilniaus padėtis XX a. pirmojoje pusėje.
„Lohengrinui“ ieškojome istorinio laikotarpio, kuris būtų panašus į R. Wagnerio operoje vaizduojamus neramius laikus. Taip atsirado 1940-ieji, Antrojo pasaulinio karo pradžia, kai rusai ir vokiečiai iš pradžių buvo sąjungininkai, bendradarbiavo, o netrukus tapo priešais. Ir tame istoriniame fone - permaininga Vilniaus padėtis, dramatiškos jo grąžinimo Lietuvai aplinkybės. Kruopščiai tyrinėjome Vilniaus istoriją“, - sakė režisierius A. Žagaras.
Nors Vilniaus praeitis statytojams pasitarnavo kaip įkvėpimo šaltinis, spektaklyje konkrečių detalių žiūrovai nepamatys, tik pajus atmosferą: penktasis dešimtmetis su stilingais to laiko kostiumais, o scenovaizdis, šviesos - tarsi išblukusioje kino juostoje.
Sukurti geometriškas „Lohengrino“ scenovaizdžio formas statytojus įkvėpė klasicistinė Vilniaus Katedra. „Katedra savo masyvumu labai išsiskiria Vilniaus kraštovaizdyje, kuriame vyrauja barokinės bažnyčios. Klasicistinis Katedros pavidalas su jos kolonomis primena ir savotišką vyriausybės pastatą. Regis, ji galėtų tapti prieglobsčiu žmonėms neramiais laikais. Juk bažnyčios ir katedros karų metu atlikdavo įvairias funkcijas: žmonės čia ateidavo sužinoti naujienų, prašyti prieglobsčio, nakvynės“, - kalbėjo A. Žagaras.
Šios reikšmės atitinka „Lohengrino“ siužetą, kurio sceninis įprasminimas žada ir kelias staigmenas. Tačiau svarbiausia statytojams - „papasakoti žmonėms labai gyvą, žmogišką istoriją“, ne byloti apie didingas dievybes ar antžmogius, kaip sako režisierius, bet padėti netrukdomai mėgautis R. Wagnerio muzikos magija.
A. Žagaras yra ne tik režisierius, bet ir Latvijos nacionalinės operos vadovas, o savo kelią mene pradėjo kaip kino ir teatro aktorius. Vaidino ne tik Latvijoje (pvz., suaugęs Edgaras legendiniame filme „Ilga kelionė per kopas“), bet ir Lietuvoje (Gyčio Lukšo filme „Žolės šaknys“), nemažai Rusijoje.
