Valandos trukmės kino kūrinys – be išorinio veiksmo, be dekoracijų, peizažų ir specialiųjų efektų. Statiškuose operatoriaus Audriaus Kemežio kadruose įamžinti dvylika nelengvo likimo paauglių.
Tai išsiskyrusių tėvų vaikai. Pamesti vaikai. Globos namų vaikai. Nematantys. Negirdintys. Bet - kūrybingi, įdomiai mąstantys, stoiški. Verta įsiklausyti į jų patirtis, jų kartais melancholišką, kartais juokingą, kartais dramatišką šiuolaikinio pasaulio vaizdą.
Režisierė savo herojams kelia klausimus apie vienatvę, meilę, Dievą, pasaulį, žmogaus ryšį su kitu žmogumi. “Maža kas užduoda tokių klausimų. Šiaip nieks neužduoda, bet gerai, - ištaria vienas filme kalbinamas berniukas, skaičiuojantis nesimatymo su mama rekordą. - Vieni metai ir dar kitų metų pusė, 18 mėnesių”.
Arba toks pokalbio posūkis: „Jūs ką, netikit į Dievą? Tai galiu išmokint, kaip pradėt tikėt“, - pasiūlo nereginti mergaitė, kuri rašo eilėraščius.
Savo pasirinktą filmo “Pokalbiai rimtomis temomis” stilistiką G. Beinoriūtė apibūdino: “Noriu stebėti mintį, keliaujančią nuo vieno antakio prie kito, nuo smakro iki akių, čia rodos jau iškylančią, čia vėl grąžinamą į smegenų įsčias dar pabrandinti.”
Kaip įkvėpimo šaltinį režisierė įvardija Vandos Juknaitės knygą “Tariamas iš tamsos”, kurioje rašytoja kalbasi su išskirtinio likimo vaikais. Ši 2007 m. išleista knyga tapo tokia reikalinga, kad netrukus tiražas buvo kartojamas. Režisierės nuomone, jos filmas ir V. Juknaitės knyga turi terapinį poveikį.
“Pokalbiai rimtomis temomis” Lietuvos kino teatrų ekranuose išsilaikė du mėnesius, filmas jau rodytas festivalyje “Doc Point”, vykstančiame Helsinkyje ir Taline, o kovo pabaigoje dalyvaus festivalyje “Docu Films” Kijeve.
