Vakaro svečiai pamatys ir pirmąjį 60-metės J. Lapinskaitės filmą „Tai mano likimas”, filmuotą prieš du dešimtmečius Margionių kaime. Viename seanse susidurs debiutas ir brandžios režisierės, daugelio tarptautinių apdovanojimų laureatės būsimo kūrinio eskizas. Šiuose laiko ir kūrybos rėmuose - mūsų pokalbis centriniuose akademijos rūmuose, į kuriuos J. Lapinskaitė atėjo studijuoti būdama septyniolikos.
- Kokios temos ir kokių žmonių gyvenimai jums rūpi naujame - jau tryliktame - filme? Filmavote viename pensionų, kur gyvena tie, kuriems reikia globos dėl negalios ar amžiaus. Ar sugrįžote ten, kur vyko jūsų 1994 metų filmo „Iš skruzdėlių gyvenimo” veiksmas?
- Sugrįžti neįmanoma. Tiesiog norėjosi pamąstyti apie tą gyvenimo etapą. Tik nebenoriu elgtis taip, kaip darydavau anksčiau savo vaidybinėje dokumentikoje - įsiterpti į jų gyvenimą. Svarsčiau, kaip atrodytų, jei jie patys būtų mano akys ir rankos, jeigu jie patys filmuotų. Žinoma, supratau, kad kino kameros jų rankoms gal ir nepaklustų.
Tada man tarytum Dievas nuleido du žmones. Tai Tomas, jaunas socialinis darbuotojas. Nuostabu sutikti 23 metų vyriškį, dirbantį pensione. Kitas žmogus - Antanas, pensiono gyventojas. Jie tapo mano akimis. Gyvenimą galima fiksuoti ir širdimi, tada kamera paklūsta.
Kaip atrodo gyvenimas, kai dingsta atmintis? Pensione sutikome vyrą, kuris kadaise dirbo restorane, jo atmintis ties tuo ir sustojusi. „Mes šokome visą naktį”, - sako jis. Nes jam ta naktis nesibaigia.
Arba - moteris ir vežimėlyje lieka moteris. „Kodėl nefilmavai manęs vakar? - žaismingai klausia. - Vakar aš buvau įdegusi.” Girdėjom ir tokį klausimą: „Šiandien trečiadienis? Tai ir vakare bus trečiadienis?” Tai žavu.
- Kaip atradote tuos, apie kuriuos pasakosite naujame filme?
- Herojų nereikėjo ieškoti. Esu aplankiusi ne vieną pensioną, žinojau, koks ten gyvenimas. Neplanavau nerti į socialinę dramą. Kiti gal filmuotų, kaip ten blogai ar gerai.
Dar 1994 metais, atvažiavusi į pensioną, kur ruošėmės filmuoti „Iš skruzdėlių gyvenimo”, atradau, kad pagrindinis dalykas, kuris ten egzistuoja ir yra vertingas, tai - meilė. Jie visi myli.
Tą patį man po šitiek metų patvirtino ir Tomas. Jį irgi žavi, kad meilė palaiko pensiono žmones. Jie juk susikibę už rankų eina valgyti.
Galbūt aš nesimėgauju šituo filme, nenarstau jų sielų pusrūsių. Nėra taip, kad pasisodinu žmogų ir klausausi apie jo vargus, kurių kiekvienas turime.
Dirbu visiškai kitaip nei ankstesniuose filmuose, kai gyvendavau su savo herojais toje pačioje pirkelėje. Dabar atvažiuodavau į pensioną, pasišnekėdavome su Tomu, su Antanu, apsitardavome, ką būtų įdomiau fiksuoti, ir išvažiuodavau.
Žmonėms patinka žaisti. Kai nusibosdavo, kai nesisekdavo, kai matydavau, kad mano „akys” lyg blogi studentai pateikia prastai paruoštus namų darbus, tada truputį supykdavau.
Bet visada būdavo gražu žiūrėti nufilmuotą medžiagą ir įsivaizduoti, kaip ją montuosiu, koks bus filmas. Montuodama suformavau gal keturis filmo variantus. Iš mažų novelyčių.
- Ar anksčiau sukurtus filmus nugramzdina į užmarštį tas, kuris kuriamas dabar? Ar išlieka prisiminimų, sentimentų?
- Kiekvienas filmas atvėrė svarbių dalykų man pačiai. Iš pirmo filmo „Tai mano likimas” prisimenu savo herojės pasakojimą. Akla moteris filmo pabaigoje atskleidžia visą situaciją: jeigu ją būtų išleidę už to vyro, kurį ji mylėjo, o ne už nemylimo, tada ji nebūtų skaldžiusi malkų, šakalys nuo malkos nebūtų atšokęs nuo kirvio, nebūtų šapaliukas patekęs jai į akį ir ji nebūtų praradusi regėjimo.
Tokia teorija - nuo ištekėjimo iki šapaliuko. Kiekviena akimirka gali nulemti, pakeisti tavo gyvenimą, užtat jis toks nenuspėjamas. Gali gauti šapaliuku į akį, šapaliuku į širdį.
Dabar atrodo, kad savo filmais važiavau, važiavau ratu ir vėl atvažiavau į pradžią, nes „Tai mano likimas” susisieja su „Vakar bus rytoj”.
- Du dešimtmečius dirbote televizijos laidų režisiere. Koks šapaliukas nulėmė, kad ryžotės kurti filmus, o ne laidas?
– Kai pradėjau režisuoti laidą „Provincija”, pajutau, kad atėjau ten, kur man įdomu, kur sutinku žmonių, su kuriais man gera. Bet laida yra laida. Atvažiavai, atvėrei žmogaus širdį, susirinkai visus daiktus ir išvažiavai.
Vienas susitikimas ir nulėmė, kad apsisprendžiau trauktis kitur. Atvažiavome į Margionių kaimą laidai filmuoti vienos moters. Gal jai tuo metu labai reikėjo pašnekovo, o gal jautė, kad ją suprantu, - ji atsivėrė taip nuoširdžiai, kad užmiršo, jog filmuojama. Šnekėjomės kaip artimos draugės.
Tačiau operatorius man vis rodė ženklus, kad reikia baigti ir važiuoti, nes kelias tolimas. Aš atsipeikėjau, nutraukiau pokalbį, susikroviau įrašo reikmenis. Tada atsigręžiau į tą moterį ir pamačiau veidą, kurio niekada neužmirštu.
Tai buvo toks nusivylimas! Lyg jos atvertą gyvenimą susikroviau, lyg man jos atvirumo tiek ir reikėjo - kaip kokiai vagilei, o ji pati man visai neįdomi. Tai buvo nenusakomo skausmo akimirka.
Atsisveikinom, išvažiavom ir staiga už kokių poros kilometrų garso režisierius pastebėjo, kad pamiršo mikrofoną.
Grįžom. Įėjusi į trobą pamačiau visiškai svetimą žmogų, kuris man šaltai parodė, kur guli užmirštas daiktas.
Tada supratau, kad nenoriu ir negaliu šitaip vogti žmonių gyvenimų laidoms. Nenoriu padaryti darbo per trumpą laiką. Noriu iš pradžių sugalvoti, ko ir kaip siekiu. Ir grįžau į Margionių kaimą kurti savo pirmojo filmo „Tai mano likimas”.
Tame kaime yra tradicija per Vėlines ištisą savaitę rinktis kapinėse, deginti laužus ir kalbėtis - ne apie mirtį, o apie gyvenimą. Norėjau grįžti į Margionis, kur įvyko ta situacija su „Provincijai” filmuota moterimi. Ji jau niekada manęs nebepriėmė taip, kaip pirmą kartą. Užsidarė visam laikui. Bet į filmą iš laidos įdėjau jos pasakojimą apie sapną.
Vėliau, kurdama kitus filmus, jau buvau išmokusi: pas savo herojus niekada negali žengti per greitai. Geriau tegu jų durys tau veriasi pamažu. Ir ne visada žmogus atsiskleidžia kalbėdamas. Gal jo tyla daugiau apie jį pasako.
Taip ir vyko mano kelionės pas žmones, kurie galbūt nelabai reikalingi šiam pasauliui, nes mano herojai gyvena kažkur jo kamputyje, pašonėje: ir elfai („Iš elfų gyvenimo”), ir Venecijus („Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis”), ir „Šokanti ant stogų”, ir Veneros („Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo”), ir žmonės iš „Vakar bus rytoj”.
Aš su savo gyvenimu, su savo metais taip pat einu į tą pakraštį ir nesitikiu, kad kai ten atsidursiu, būsiu visiems įdomi ar svarbi. Jeigu aš jį pasieksiu, turėsiu suvokti, kas yra vienatvė, turėsiu išmokti su ja gyventi, ją vertinti.
To mane moko visi mano herojai. Galvoji apie tai, žmogau, galvoji, niekur nuo to nepabėgsi. Gal kai kada tyli, nesakai. Tada tau sako: kokia tu laiminga, tau visada gerai!
Apdovanojimai už filmus ir vaidmenis
Iš 12 J. Lapinskaitės sukurtų dokumentinių filmų penki apdovanoti tarptautiniuose festivaliuose Monake, Graikijoje, Danijoje, Portugalijoje, Rusijoje. Tai „Iš skruzdėlių gyvenimo” (1994 m.), „Iš elfų gyvenimo” (1996 m.), „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo” (1997 m.), „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis” (2002 m.), „Traukinys stovi penkias minutes” (2009 m.).
J.Lapinskaitės vaidybinis filmas „Stiklo šalis” (2004 m.) Tamil Nadu kino festivalyje (Indija) pelnė prizą už geriausią režisūrą, taip pat Sankt Peterburgo festivalio prizą.
Režisierė vaidino keturiuose filmuose. Raimondo Vabalo filme „Rungtynės nuo 9 iki 9” (1980 m.) Budrienę; savo vyro Algimanto Puipos filmuose – juostoje „Moteris ir keturi jos vyrai” (1983 m.) Nusikaltėlę, „Elzėje iš Gilijos” (1999 m.) Grytą, „Miegančių drugelių tvirtovėje” (2011 m.) Moniką.
Suvaidinusi Moniką „Miegančių drugelių tvirtovėje” J. Lapinskaitė pelnė prizą už geriausią moters vaidmenį Anapos (Rusija) kino festivalyje ir "Sidabrinę gervę" Lietuvoje.
Už nuopelnus Lietuvos Respublikai 2004 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
