„Aš pažįstu Mozartą“, - prisipažino vienas „ligonių“, vilkintis baltus tramdomuosius marškinius.
„Mane kamuoja įkyrios mintys, kad esu Faustas. Bet kartais jaučiuosi ir Mefistofelis. Vienas balsas šaukia mane vykti į pajūrį ir ten uždegti laužą, kitas - važiuoti į Vilnių ir sugriauti Valdovų rūmus. Šito dar nepadariau“, - dėstė kitas.
„O jis kartais būna Viktoras, o kartais - Margarita“, - kolegos problemas nurodė trečias „ligonis“.
„Jaučiuosi Zybelis“, - lingavo galvą dar vienas psichoterapijos seanso dalyvis.
„Asmenybės susidvejinimas“, - diagnozavo gydytojas M. Marcinkevičius, o po psichoterapijos seanso konstatavo: „Pažanga yra“.
Tokiu netikėtu operiniu-psichoterapiniu seansu, kuriame sutiko dalyvauti ir humoro jausmo nestokojantis Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, operos „Faustas“ premjerą pristatė neseniai susikūręs Baltijos kamerinis operos teatras. Jis pakvietė žiniasklaidos atstovus į konferenciją "Menininkas - genialumo ir beprotybės ribos".
Vienas Baltijos kamerinio operos teatro trupės išskirtinių bruožų tas, kad į ją susibūrę tik dainininkai vyrai, tačiau jie imasi ir tokių kūrinių, kuriems reikia moteriškų balsų. Jie gali tai daryti, nes turi net du unikalių balsų dainininkus - vienintelį Lietuvoje sopraniną Viktorą Gerasimovą ir kontratenorą Algirdą Bagdonavičių. Jie „Fauste“ ir atliks moteriškiems balsams sukurtas Margaritos ir Zybelio partijas.
Į Faustą persikūnys tenoras Tomas Pavilionis, Mefistofelį - bosas Raimundas Juzuitis, Valentinu taps baritonas Jonas Sakalauskas, Vagneriu - baritonas Vytautas Vepštas.
Kartu su režisieriumi Artūru Areima solistai parengė kamerinį operos „Faustas“ variantą, kurio premjera - kovo 20-ąją Teatro arenoje Vilniuje. Jiems akompanuos Vytauto Lukočiaus diriguojamas orkestras „Vilnius sinfonietta“ („Tai mūsų draugai iš Naujosios Vilnios“, - žaidimo taisyklių nekeitė operinio-psichoterapinio seanso dalyviai).
„Mūsų pasirinkta didžioji prancūzų opera statoma be choro, baleto, didelio orkestro ir visos kitos pompastikos. Vieni gal pasipiktins dėl kūrinio išdarkymo, kiti klaus, o kam viso to reikia. Mes siekiame priartinti operą prie dramos teatrui būdingos išraiškos, norime sustiprinti dramaturginę liniją, naujai pažvelgti į operos žanrą ir nebijome rizikingų interpretacijų“, - anksčiau yra sakęs A. Areima.
Režisierius užsiminė, kad operoje bus kalbama apie skilusią sielą, apie tai, kas ir šiandien yra svarbu bei aktualu: dvilypumas, susidvejinimas, susiskaldžiusios asmenybės problematika ir tragedija.
Rūbus spektakliui sukūrė Diana Kuzmickaitė, scenografiją - Berta Bocullo, vaizdo projekcijų autorius - Rimas Sakalauskas.
Baigiantis „Fausto“ pristatymo seansui smalsūs žiniasklaidos atstovai vis dėlto pasidomėjo, ką artistai pažadėjo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovui M. Marcinkevičiui, kad jis aukoja savo darbo laiką tokiam „užklasiniam saviveikliniam renginiui“.
„Galimybę prisiliesti prie genialumo“, - nesutriko į ligonio vaidmenį įsijautęs Baltijos kamerinio operos teatro įkūrėjas J. Sakalauskas.
O M. Marcinkevičius apibendrino: „Tarp genialumo ir beprotybės - tik vienas žingsnis. Kuo labiau genialėjate, tuo labiau artėjate prie beprotybės“. Tačiau jauniesiems pamišėliams, įkūrusiems naują operos teatrą, gydytis linkėjo ne jo vadovaujamame centre, o scenoje.
