„Aš tavo vietoj vesčiau“, - pataria Jaučiu pramintas dzūkas savo kaimynui. O šis jam atsako: „Kam man ta moteris, nueinu pas arklius, ir man gerai“.
Po tokios replikos salėje ima juoktis žiūrovai, o ne vieną dešimtmetį nugyvenusiems kaimo vyrams yra viskas aišku. Juk moterys gydosi samagonu, jos nepatikimos.
Festivalyje „Kino pavasaris“ prabilęs apie šiuolaikinio kaimo skaudulius režisierius L. Mikuta nuveikė daugiau nei socialinę politiką ir darbo užimtumą Lietuvoje strateguojančios valstybinės institucijos.
Jų ataskaitose kaimas jau seniai atsidūrė rizikos zonoje - kaime gyvenančių žmonių vidutinė trukmė yra mažesnė nei miestiečių, o vyrams kaimas yra ypač pavojingas. Čia didžiausia grėsmė, kad vyras užsiners kilpą ant kaklo ar įkaušęs nuvirs po traktoriaus ratais.
Moterų dalia kaime - taip pat ne rožėmis klota. Dzūkijos jaučio sutuoktinė Stasikė yra atžagari moteris, tokia nepasakys meilaus žodžio, o gal tie žodžiai jau išsisėmė.
Minima ne viena istorinė detalė
Per 12 dienų Lazdijų rajone sukurta juosta – šių dienų dokumentas.
Prieš metus baigtą filmą prisiminusi režisieriaus L. Mikutos žmona kino operatorė Kristina Sereikaitė prisipažino, kad net buvo suabejojusi, ar ši juosta sulauks sėkmės.
Tąsyk operatorės darbą apsunkino tai, kad ji buvo penktą mėnesį nėščia, todėl nešioti kameros stovus teko pačiam režisieriui.
Sutuoktiniai dėl to neišsiskyrė, o žiūrint jų sukurtą filmą kyla juokas pro ašaras. Prisimintas ir sifilitikas Leninas, kuris buvo „malačius vyras“, insultą patyrusi Prunskienė, įamžinta, kaip skerdžiama kiaulė, kaip laistomos skerstuvės, netgi užtraukiama Dzūkijos partizanų daina.
O kaime iš tikrųjų gyvena savotišką garbės kodeksą išlaikę keistuoliai, einantys prakuroms pasirinkti lentgalių, kurių randa gaisre nuniokotame name.
Šio įspūdžio nepadeda išsklaidyti nei užfiksuotas rūkas, po žiemos varvanti sula, nei kiti idiliški gamtos vaizdai. Kaimas nyksta, kažin ar jį galės prikelti sodybas įsigiję miestiečiai, ištrūkstantis čia atsikvėpti.
Kaunietis seksologas ir psichoterapeutas Vitalijus Žukas taip pat tapo filmo „Dzūkijos jautis“ herojumi, nors iš pradžių buvo tik dosnus rėmėjas. Miškinių kaime, kur buvo filmuojama, gydytojas turi sodybą.
Per šimtmetį - iki degradacijos
- Rašyti apie kaimą lietuvių rašytojai ėmėsi gerokai anksčiau nei apie miestą. Kaip keitėsi požiūris į kaimą? - paklausiau literatūros tyrinėtojos Solveigos Daugirdaitės.
- XIX amžiaus pabaigoje valstiečiai laikyti lietuvybės ir moralinio pranašumo prieš nelietuviškus miestus ir dvarus bastionu.
Žinoma, ir tada socialiniai kritikai, tarkim, Žemaitė, negailėjo kritikos kaimiečių ydoms - tamsumui, girtuoklystei, godumui.
XX amžiuje miestas buvo pamažu prisijaukintas, iki II pasaulinio karo kaimas buvo idealizuotas, daugelis lietuvių tebegyveno kaime.
Sovietmečiu apgailestavimas dėl tuštėjančių sodybų dažnai simbolizavo Lietuvos likimą, nes urbanizacija buvo prievartinė, kaip ir okupacija.
Perestroikos laiku apie degraduojantį kaimą jau rašyta atviriau, pavyzdžiui, Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“.
Žodžiu, literatūroje galima įžiūrėti šimtmečio ciklą - nuo kaimo žmogaus iškėlimo XIX amžiaus pabaigoje iki jo degradavimo XX amžiaus pabaigoje. Panašiai, manau, yra ir kitose meno srityse. Tik kinas Lietuvoje gyvuoja trumpiau.
Pokomunistinio pasaulio bėda
- Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visi prisiminė, kaip anksčiau kaime niekas nerakindavo svirnų, klėčių, nekabindavo spynų. Kodėl?
- Naivumo tuo laiku būta per akis, bet manau, kad be to šviesaus idealo nebūtume išdrįsę pajudint perpuvusios sistemos.
Bet kartu su idealiuoju vaizdu buvo tiražuojama ir „černūcha“, kuriai lietuviško termino taip ir nesugalvojom.
Vis daugiau girdim apie „prasigėrusius kaimiečius“, kurie tapo eksporto preke, pavyzdžiui, R. Vikšraičio fotografijose.
Tokie prasigėrę herojai figūruoja taip pat „Kino pavasaryje“ ką tik pristatytame „Dzūkijos jautyje“.
Manau, Vakaruose pakanka stereotipiškai mąstančių žmonių, kuriems tokie meno kūriniai patvirtina jų supratimą apie pokomunistinį pasaulį (dar geriau jį atitinka Boratas).
Manau, tokia socialinė dokumentika kartoja įkyrėjusį kaimo vaizdinį, jis yra vienpusiškas.
Juk kaime yra klestinčių verslininkų, ir romantiškų menininkų, auginančių avis ar česnakus, ir mano bičiulių vertėjų, kurioms patinka, pakėlus akis nuo kompiuterio, matyti kaimo peizažą.
Į kaimą bus taip pat grįžtama
- Kaimas - piktžaizdžių vieta: bėga jaunimas, yra vietovių, kur du trečdalius sudaro vyresni nei 60 metų žmonės, iš jų dar du trečdaliai - vienišų, dažniausiai tai - našlės. Ką daryti?
- Teisybė tokia, bet ar verta dramatizuoti kaimo senėjimą?
Senatvė yra natūrali. Su draugėmis dabar pasikalbam, ar nevertėtų kurti„našlių namus“ ir gyventi kartu.
Esu mačiusi tokių pavyzdžių ne Lietuvoj, man tai patiko. Kodėl vyresnis žmogus negali gyventi su savo draugais, kaip gyvena studentai, išsinuomoję kartu butą?
Lietuvoje tokie projektai yra utopiniai, bet tikiu, kad daug kas keisis mūsų gyvensenoje. Kita vertus, iš kaimo ne tik bėgama, į jį ir grįžtama.
Manau, mėgautis irimu, griuvimu, alkoholine silpnaprotyste yra neįdomu ir pavojinga, nes pradėsime matyti save tik tokius.
