Pati V. Daujotytė vengia šiuos savo kūrinius vadinti poezija, eilėraščiais. Jai arčiau širdies teminių tekstų terminas. Ji net nedrįsta kalbėti žemaitiškai, nes jos žemaitiškos tarmės plotelis esą yra labai mažas. Tačiau rašyti tekstus šia tarme literatūros tyrinėtojai buvo lengva. Ji teigė kone viską prisimenanti iš pirmųjų 18 savo gyvenimo metų, kuriuos praleido Telšių rajone esančiame Keiniškės kaime.
„Stebiuosi, kad 18 metų praleidusi tame žemės kraštelyje ir jau kokias tris dešimtis metų net neturinti ten pas ką grįžti, aš viską atsimenu. Tereikia įjungti atsiminimų lauką, įeiti į jį - ir tas pasaulis ima skleistis. Tas pasaulis yra ne mano, tiksliau ne mano vienos, aš esu į jį tik įsileidžiama, galiu jį girdėti, matyti, ištarti“, - sakė V. Daujotytė.
Literatūros tyrinėtoja tą žemaitiškąjį pasaulį vadina savo kitu, nenugyventu, atsarginiu gyvenimu, kurį ji jaučiasi įpareigota ginti, grąžinti jam žodžius - žodžius lapkričio vėjui senuose aukštuose medžiuose, daiktams, kurių jau nebėra, žiūrėjimui į gilų šulinį.
Apie tai V. Daujotytė yra kalbėjusi ir su poetu Marcelijumi Martinaičiu. „Kas būtų tau atsitikę, jei būtum likęs savo gimtajame Paserbenčių kaime prie Kalnujų?“ - literatūrologė paklausė poeto. M. Martinaitis atsakė: „Taip ir būtų buvę. Būčiau dirbęs savuosius darbus, gyvenęs savąjį gyvenimą, vilkėjęs tėvo kailiniais, mūvėjęs jo guminiais batais. Vieną lietingą vakarą vesčiausi karvę palei Žemaičių plentą, o tuo plentu autobusu važiuotų V. Daujotytė. Ir nesustotų, neišliptų Kalnujuose. Ir nepaklaustų: „Kur tu čia toks vienišas eini?“
V. Daujotytė save irgi dažnai įsivaizduoja pasilikusią gimtinėje - dirbančią nepaprastus kasdienius darbus, mokančią tik vieną - žemaičių - kalbą kaip visos jos giminės moterys, nes dabar joje sugyvena žemaičių ir bendrinė lietuvių kalba.
Tačiau toji prigimtinė tarmė nuolat paklausia: „Ar dar galėtum, ar dar sugebėtum į tą pasaulį sugrįžti?“ „Galėčiau, - teigia V.Daujotytė. - Dar sugebėčiau išlaikyti karvytę, mokėčiau su ja apsieiti, pasikalbėti. Mokėčiau su lopeta, kaip žemaičiai sako, pasisėti bulvių, pasisodinti svogūnų, morkų, gal net obelį, kurios vaisių galbūt dar spėčiau sulaukti.
Tačiau jei patekčiau į sau svetimą kraštą, jame neturėčiau jokių galimybių išlikti, nes išlikti, išgyventi teturime vieną galimybę - savoje žemėje. Kalbu ne tik apie Žemaitiją, bet apie visą Lietuvą. Juk tą karvytę galėčiau ir aukštaitiškai prakalbinti.“
Būtent aidai iš to V. Daujotytės atsarginio gyvenimo ir liejasi tokiais žemaitiškais eilėraščiais: „ Gīveno vīna, būno vīna, vuo/ gal ė ne, tunkē sunerta vėsk'as,/ naišardīsi, runkiuojūs vardus/ gėminies, sīkēs supainiuoju,/ pradedo skaičiūti ėš nauji, tuo/ sava gīvenėma vės naapeino,/ ruoduos, ka tėk bėškis, al' nier/ krašta, nier, ka nieka visā/ nabūto, ka nieks naalsūtu“.
Bendrine kalba tai skamba taip: „Gyvenu viena, būnu viena,/ bet gal ir ne, tankiai sunerta,/ neišardysi, miniu giminės/ vardus, kartais susipainioju, pradedu vis iš naujo, to savo/ gyvenimo vis neapeinu, nors/ rodos, kad tik truputis, bet nėra/ jo krašto, nėra, kad nieko nebūtų,/ kad niekas į veidą man nealsuotų.“
