Šiaurietiškai racionalūs lietuviai nelinkę visa galva panirti į pasąmonės vaizdinius, todėl kažin ar įmanoma rasti Lietuvoje rimtą dailininką, kuris prisipažintų esąs siurrealistas. Nebuvo Lietuvoje siurrealistų ir šios srovės klestėjimo laikais - tarpukariu. Kita vertus, net ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbuose ne vienas tyrinėtojas yra įžvelgęs siurrealumo apraiškų. Juk daugelis jo lakios fantazijos kūrinių primena sapnus atmerktomis akimis.
- Ar “Titanike” pristatote tų Lietuvos dailininkų darbus, kuriems įmanoma priklijuoti siurrealistų etiketę? - paklausiau jos kuratorės R. Rachlevičiūtės.
- Tikrai ne. Lietuvoje tikri siurrealistai yra tik du. Tai Stasys Eidrigevičius ir Šarūnas Sauka.Tiesa, Šarūnas kategoriškai neigia savo priklausomybę siurrealistams ir iš viso nepripažįsta to termino. O S. Eidrigevičius tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kaip jį pavadina menotyrininkai.
S. Eidrigevičiaus darbų čia beveik nėra, išskyrus nedidelį veidą - kaukę „Dovana“ (1990). Mat visko tiesiog neįmanoma aprėpti. Neturėjau tikslo parodyti visus, kurie yra kūrę siurrealistiškai ar siurrealiai. Tikiuosi tai padaryti parodos kataloge, kuris pasirodys metų gale. Iš Š. Saukos kūrybos eksponuojamas triptikas ir šeimyninis portretas.
Tačiau arčiausiai tikrojo siurrealizmo šioje parodoje yra 27 kolektyviniai piešiniai iš tapytojos Laimos Drazdauskaitės kolekcijos. Joje saugomi net 578 tokie piešiniai. Tai itin unikalus mūsų dailės istorijos reiškinys. Piešiniai sukurti laisvalaikiu Kauno vaikų dailės mokykloje. Ne kiekvieno piešinio autorius galima nustatyti, tačiau duetas Antanas Martinaitis ir Povilas Ričardas Vaitiekūnas vyrauja. Tarp piešėjų buvo ir grafikas Edmundas Saladžius, ir skulptorius Rimantas Šulskis, grafikė Marija Jukniūtė, ir dar vienas kitas. Tokios veiklos iniciatorius buvo tapytojas A. Martinaitis. Vienas pradėdavo, kitas įsijungdavo, trečias baigdavo.
Todėl tie kolektyviniai piešiniai - patys įspūdingiausi ir ryškiausi siurrealios raiškos darbai. Tai, ko gero, vieninteliai necenzūruoti anuometinės kultūros pavyzdžiai. Galima susidaryti vaizdą, kokių įdomių, tikrų ir rimtų rezultatų galima pasiekti tiesiog kvailiojant, improvizuojant ir žaidžiant. Paradoksalu, bet visai nebūtina rimtu veidu ir susikaupus kurti meniškai vertingą dalyką. Būna ir atvirkščiai: atsipalaidavus, atlaisvinus proto kontrolę kūryboje galima pasiekti įspūdingų rezultatų.
- Parodą pavadinote „Dienos svajos, nakties košmarai“. Ar būtent tai lietuvių menininkus ypač domino siurrealistų kūryboje? Juk Andre Bretono manifestas XX a. antroje pusėje jau turėjo atrodyti gerokai pasenęs.
- Sovietmečio Lietuvoje modernizmas buvo gerokai represuotas. Ir iki šiol atrodo, kad dažniausiai išsiversdavome su ekspresionizmu, trupučiu futurizmo ir be siurrealizmo. Tačiau akivaizdu, kad siurrealistinė raiška tuo metu buvo naudojama idėjoms, susijusioms su vaizduote ir fantazija, išsakyti. Pristatau tokius darbus. Žinoma, košmarų parodoje kur kas daugiau nei svajų.
Tai ypač gerai matyti Vytauto Kalinauskos kurtose Dantės “Dieviškosios komedijos” iliustracijose. Koks jis išradingas kurdamas pragaro vaizdus, ir kaip vaizduotė pasiilsi, nurimsta, kai imasi dangaus. Žinoma, parodoje pavyko atskleisti tik kai kuriuos siurrealumo aspektus lietuvių dailėje. Jei bandyčiau apžvelgti viską, tai prireiktų kokių penkių ar septynių parodų.
- Jei visos siurrealizmo apraiškos netelpa vienoje parodoje, tai gal vertėjo apsiriboti tapyba? Kodėl nusprendėte parodyti ir grafiką bei skulptūrą?
- Todėl, kad pastaruoju metu tokias mišrias parodas matome gana retai. Skulptūrų čia nedaug, bet viena - geniali. Tai bronzinis Petro Mazūro „Genijus“, kuris sukurtas 1984 metais. Jis man labai svarbus, nes tai laisvas, ne pagal užsakymą sukurtas darbas. Ir vienas pirmųjų postmodernistinių kūrinių Lietuvos dailėje. Todėl nepaisant to, kad skulptūra labai didelė ir sunki, vertėjo ją atsigabenti iš Alytaus. Mat vieną geriausių XX a. Lietuvos skulptūros kūrinių turi Alytaus vaikų dailės mokykla.
Siurrealizmo įtaka ryški ir Aloyzo Smilingio sukurtose geometrinių formų skulptūrose, kuriose nesunkiai atpažįstamos moters kūno formos.
- Kokie buvo pagrindiniai atrankos principai? Rinkotės jums įdomiausius darbus ar tuos, kuriuose labiausiai išryškėjo sąsajos su siurrealizmu?
- Apie pirmąjį jau kalbėjau - norėjau parodyti tapybą, grafiką ir skulptūrą. Antras dalykas, kuris man labai rūpėjo, - parodyti ne tik vyrų, bet ir moterų darbus. Mat kai rengiamos didesnės apžvalginės parodos, moterys dailininkės dažniausiai tiesiog užmirštamos. Grupinėse parodose jų būna ypač mažai.
Šį kartą galima pamatyti labai įdomius tapytojų Jūratės Mykolaitytės ir Jūratės Bagdonavičiūtės darbus, puikios grafikės Alfredos Venslovaitės-Gintalienės kūrinius.
Ir trečia. Man norėjosi ištrinti ribą tarp vadinamųjų elitinių menininkų ir tarsi ne tokių svarbių kūrėjų. Juk vieša paslaptis, kad mūsų meno pasaulyje yra įsitvirtinęs labai aiškus hierarchijos supratimas. Jei pasitelktume paauglių terminologiją, tai vieno kiemo dailininkai paprastai nežaidžia su kito kiemo dailininkais. Norėjosi suardyti tą įprastą hierarchinę struktūrą.
Todėl nesistengiau atrinkti vien tik garsiausių dailininkų darbus. Man patinka sumaišyti kortas ir šalia garsių tapybos asų pristatyti tuos, kurie visai be reikalo nustumti į šešėlį. Vienas įdomesnių parodos akcentų - tapytojos Valerijos Ostrauskienės (1927-1997) kūryba. Tai labai talentinga, tačiau gerokai primiršta menininkė iš Kauno.
- Pristatydama parodą spaudai nepaminėjote ne tik Š. Saukos ar J. Mykolaitytės, bet ir siurrealistinį raugą ypač mėgstančio Valentino Antanavičiaus. Nenorėjote spekuliuoti garsiomis pavardėmis?
- Tyčia sukūriau tokią intrigą. (Juokiasi). Kadangi trumpame anonse neįmanoma visų suminėti, tai parašiau tik kelias pavardes.O ir ekspozicija keitėsi iki paskutinės minutės. Nors „Titaniko“ antrojo aukšto salių plotas - 700 kv. metrų, vietos vis tiek pritrūko. Nemažai darbų liko muziejuose, puikūs Šarūno ir Gedimino Leonavičių kūriniai - mano mašinoje, kiti - “Titaniko” fonduose.
V. Antanavičiaus kūriniai - iš tiesų ryškus parodos akcentas, nes jo darbai labai svarbūs siurrealios raiškos apžvalgai. Tarp jų - asambliažas, skirtas pačiam S. Dali. Taip pat darbas iš garsiojo ciklo „Išskalbta“, kuriame pavaizduoti sovietmečio sudarkyti žmonės, padžiauti ant virvės tarsi išnaros. Jo kūriniai kupini erotinių, ir politinių insinuacijų. Tai labai rūpėjo siurrealistams.
- Dauguma menininkų labai nemėgsta bandymų įžvelgti jų kūrybos sąsajas su siurrealizmu. Gal trukdo nuostata, jog mūsų tapybos elitui priklauso tik ekspresionistai, lietuviškosios tapybos mokyklos atstovai?
– Tai jau ketvirtas dalykas, kuris man labai rūpėjo, kai rengiau parodą. Paskutiniu metu jau pradėtas griauti mitas, kad lietuvių tapyba iš esmės yra ekspresionistinė ir koloristinė. Ir kad ekspresionizmas - stipriausia ir ryškiausia mūsų dailės linija XX a. antrojoje pusėje.
Todėl ir aš norėjau parodyti kuo daugiau ne ekspresionistinės raiškos darbų. Rinkausi tuos dailininkus, kuriems rūpėjo perteikti vaizdo daiktiškumą, simboliškumą kitomis, ne ekspresionizmo, priemonėmis. Tokius kaip Š. Sauka , Pranas Griušys, Algis Griškevičius, J. Mykolaitytė. Žinoma, ekspresionistinės raiškos parodoje irgi yra. Labai įspūdingas Mykolo Šalkausko nutapytas režisieriaus Jono Vaitkaus portretas. Įdomūs Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus, Ričardo Filistovičiaus paveikslai.
- Kodėl siurrealistų nebuvo tarpukario Lietuvoje? Juk ne tik užsienio siurrealistų darbai, kurie tikrai buvo tuo metu žinomi, bet ir M. K. Čiurlionio kūryba galėjo duoti tokių impulsų.
- Sunku pasakyti. Pavyzdžiui, estai tuo metu turėjo garsų siurrealistą Eduardą Wiiraltą. Labai talentingą ir įdomų grafiką. O Lenkijoje siurrealizmas išpopuliarėjo tik antroje XX a. pusėje. Tuo tarpu Čekijoje jau ir tarpukaryje buvo daug įdomių šios krypties kūrėjų. Mes tarpukariu turėjome futurizmą, kuris populiariausias buvo Italijoje ir Rusijoje, tačiau siurrealizmo - ne.
- Kai kalbama apie lietuvių futuristus, pirmiausia prisimenami „keturvėjininkai“: Kazys Binkis, Juozas Tysliava. Kokių rašytojų kūryboje galima įžvelgti siurrealizmo bruožų?
– Kai tyrinėjau siurrealumo temą, tai aprašytų ir nutapytų vaizdų panašumas mane gerokai nustebino. Pirmiausia paminėčiau Saulių Tomą Kondrotą. Galima rasti nemažai paralelių tarp jo kūrybos ir Š. Saukos darbų. Daug siurrealumo yra ir Ričardo Gavelio bei Jugos Ivanauskaitės kūriniuose.
- Kokios chronologinės parodos ribos? Ar sunku rasti tų laikų darbus? Juk sovietmečiu muziejai nelabai galėjo pirkti tokius kūrinius, o vėliau nebeturėjo už ką.
– Galima būtų sakyti, kad tai septintasis, aštuntasis ir devintasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai. Juk pirmieji siurrealizmo ženklai Lietuvoje pasirodė septintojo dešimtmečio viduryje - grafiko V. Kalinausko ir tapytojo V. Antanavičiaus darbuose.
Manau, kad daugeliui bus labai įdomu pamatyti XX a. sukurtus darbus. Ypač tų dailininkų, kurie šiandien dirba jau visiškai kitaip. Pavyzdžiui, Giedriaus Jonaičio ankstyvieji estampai tiesiog persmelkti katastrofos nuojautos. Jo ciklas „Beprotiškas amžius“ atspindinti mus įsukantį informacijos srautą. Apskritai mūsų grafikoje yra labai daug tos siurrealios raiškos.
Surasti to meto kūrinius tikrai gana sudėtinga. Nemažai jų išvežta iš Lietuvos, kiti yra privačiose kolekcijose, kurių savininkai nenori nieko skolinti parodoms. Niekur nesuradau įrėmintų labai įspūdingų ankstyvosios Petro Repšio grafikos ciklų.
Tikrai maloni išimtis - parodoje eksponuojamas labai didelio formato ir tikrai siurrealistiškas M. Skudučio paveikslas iš kolekcininko Romo Raulynaičio rinkinio.
