Praėjusį penktadienį po insulto mirusio M. Martinaičio gyvenimas buvo panašus į eilėraštį – sodrų, įvairialypį, prasmingą.
Prieš 77 metus Paserbentyje (Raseinių r.) gimęs būsimasis garsus rašytojas veržte veržėsi iš kaimo.
Atvykęs į Vilnių ėmė veržtis atgal. Ir ne tik eilėraščiais. Legendomis spėjo apaugti istorija, kaip M. Martinaitis iš savo tėviškės į šalia sostinės esantį sodą atsivežė tėvų namą.
Pastaruoju metu M. Martinaitis daugiausia laiko ir praleisdavo šiame iš tėvų namo rąstų, sijų, langų paties suręstame namelyje – čia ne tiktai rašė, bet ir klausėsi paukščių giesmių, stebėjo ramiai plaukiančius debesis, glostė katę, augino graikinius riešutmedžius, skutinėjo velykinius margučius, bendravo su žurnalistais. Kitaip tariant, kaimiškoje aplinkoje jautėsi geriau nei mieste.
Su M. Martinaičiu esu bendravęs gal penketą kartų. Nebuvome bičiuliai, bet poetas visada mielai sutikdavo duoti interviu, pakomentuoti kokį nors kultūros įvykį ar pasidalyti atsiminimais apie vieną po kito išeinančius savo kolegas.
Niekada nepamiršiu, kaip prieš trejus metus mirus poetui Jonui Strielkūnui paskambinau M. Martinaičiui ir nežinia dėl kokių priežasčių – gal jaudulio? – prabilau lyg poeto personažas Kukutis: „Sveiki, Marcelijau. Ar žinote, kad mirė Marcelijus?”
„Galvoju, iš kur tas balsas? Juk mirusiam niekas telefonu apie tai nepraneša”, – po kelių akimirkų šyptelėjo pašnekovas.
M. Martinaitis apie savo mirusį kolegą tada pasakė labai prasmingus žodžius, kurie šiandien tinka ir juos ištarusiajam: „Prašmatniame knygyne neseniai mačiau J. Strielkūno poezijos dvitomį, užspaustą rėksmingo, paauksuoto skaitalo.
Tada pamaniau, kaip jo poezija ramiai, tyliai laukia tų, kurie ją skaito ir skaitys. Pagaliau – kaip nepastebimai, tyliai visa tai buvo sukurta. Sukurta tai, kas reikalauja tylos – dvasinės, gyvenimiškosios.”
Kai penktadienį pasiekė žinia apie M. Martinaičio mirtį, stalčiuose ir kompiuteryje susiradau įvairiais metais „Lietuvos rytui” jo pasakytus žodžius. Susidėliojo savotiška šviesaus atminimo poeto gyvenimo ir kūrybos mozaika.
Apie gimtadienį
„Į šį pasaulį atėjau 1936-ųjų balandžio 1-ąją. Sutapimas, kad gimiau Melagių dieną, mane persekioja visą gyvenimą.
Kone kiekvieną mano gimtadienį lydi ir su balandžio 1-ąja susiję pokštai – visi bando mane apgauti, bet neatsilieku ir aš. Tarkime, mane sveikinantiems bičiuliams mėgstu rimtu veidu pareikšti, kad jie sveikina visai ne tą Marcelijų.”
Apie ankstyvąjį gyvenimą
„Nuo vaikystės mane traukė ką nors padaryti, atrasti save nežinomuose dalykuose, sužinoti savo galimybes. Tarkim, toks netikėtas atradimas buvo sportas. Kadangi buvau pats aukščiausias, mokytojas man kartą liepė šokti į tolį ir į aukštį. Nušokau gan toli ir aukštai.
Mokykla delegavo mane į vieną spartakiadą. Ten visai netikėtai užėmiau dvi pirmąsias vietas. Nors iki tol, kaip kaimo vaikas, tik žaisdavau. Kartais peršokdavau per karvę, kartais per tvorą.
Vėliau labai susidomėjau radiotechnika. Man buvo taip smalsu, kaip veikia radijas, kad pabandžiau jį pasidaryti. Sumeistravau. Tėvai stebėjosi, kaip per mano aparatą jie gali girdėti balsus iš Amerikos.
Vėliau net baigiau Kauno politechnikumą. Bet trečiame kurse domėjimąsi techniniais mokslais užgožė poezija. Taip ir susigadinau gyvenimą – būčiau tapęs kokiu verslininku ar deputatu.”
Apie kūrybos pradžią
„Neatsimenu, kada pradėjau kurti eilėraščius. Gal tada, kai pramokęs rašyti ėmiau persirašinėti dainas, eilėraščius.
Čia nieko nauja, nes ir žymiausi rašytojai savo kūrybos kelią yra pradėję nuo tokios paaugliškos grafomanijos. Gal vienas kitas to meto mano kūrybos „šedevras” yra likęs kokiuose nors to meto mergaičių albumuose?”
Apie eilėraščio atsiradimą
„Kad galėtum parašyti eilėraštį, būtina susikaupti. Tam reikia laiko – kad galėtum tinginiauti, skaityti, kas patinka, negalvoti apie pinigus ir kitus rūpesčius.
Kitaip tariant, būtina užmiršti absoliučiai viską, net save. Tada eilėraštis iškyla tarsi sapnas. Tik parašęs eilėraštį gali galvoti, iš ko jis susidėjo – mitologijos ar asmeninio gyvenimo atgarsių. Prieš rašant apie tai galvoti neįdomu. Bet tam reikia daug laisvo laiko.”
Apie mokymąsi rašyti
„Po kiekvienos savo knygos pasirodymo pajusdavau didžiulę tuštumą, kuri trukdavo labai ilgai, apie pusmetį. Bet tai, manyčiau, yra labai gerai.
Po tos tuštumos atsiranda kažkas naujo, visiškai kitokio. Po kiekvienos knygos reikia viską pradėti iš naujo, reikia vėl mokytis rašyti.”
Apie pasididžiavimą
„Paprastai didžiuojuosi tuo kūriniu, kurį būnu ką tik parašęs. Tai tęsiasi maždaug dieną kitą. Po to prasideda visokios abejonės, taisymai, perrašymai. Netrukus ima atrodyti, kad tame tekste lyg ir neliko nieko iš to, kas buvo sukilę galvoje. Neretai prasideda teksto kankinimas: perrašymai, spraudimas į knygą, redagavimas, ypač buvusi žiauri procedūra sovietmečiu.
Tikriausiai ne vienas kūrėjas galėtų patvirtinti tai, kaip atsiranda susvetimėjimas savam tekstui, kai jis būna perleistas per savo ir svetimas rankas, spausdinimo mašinas ir pan. Taip išryškėja išorinis ryšys su savo tekstu, kai jis tampa „produktu”, pradedamas kitų vertinti, komentuoti.
Tada perskaitai save kaip kitą autorių, kartais įdomų ir netikėtą. Todėl beveik niekada neskaitau vos išleistos savo knygos, bijodamas, kad joje nerasiu to, dėl ko kažkada didžiavausi vos parašęs. Knyga man grįžta iš viešumos, tada pajuntu, ar ji ko nors verta. Tai atsitiko su knygomis „Saulės grąža”, „Kukučio baladės”, dar viena kita. Tikrų savo knygų turiu mažiau nei išleidau.”
Apie Kukutį
„Aš nesukūriau Kukučio – greičiau jis susirado mane. Atrodo, anuomet tiesiog rašydavau absurdus ir man būdavo gera.
Kukutis buvo visiškai laisvas žemaitis nelaisvame pasaulyje. Jis galėjo daryti, ką norėjo. Kas buvo draudžiama, tą jis susapnuodavo ar įsivaizduodavo. Kukutis net ir į užsienį pirmas pro visas užtvaras prasmuko. Dar 1984 metais „Kukučio baladės” buvo išleistos Švedijoje. Matyt, daug kas jo nesuprato ir manė, kad tai kažkoks kvailys.
Dabar Kukutis ir už mane garsesnis. Kukutis kalba daugiau kalbų, nei aš moku. Jis apkeliavo daugiau šalių, nei aš aplankiau. Jo gyvenimą ir nuotykius narplioja rimti literatūros mokslininkai, o užsienio poetai rašo apie jį eilėraščius.”
Apie kriminalinę poeziją
„Visai netikėtai tai vienoje, tai kitoje mano knygoje ėmė veikti toks keistas personažas K. B. Aš iki šiol nežinau, kas jis yra. Tas neaiškus, kompleksuotas tipas pradėjo man diktuoti temas, situacijas, kurios virto eilėraščiais. Tas personažas veikia visai kitoje erdvėje, kartais net sapnuose.
Į knygą „K. B. įtariamas” sudėtus tekstus vadinu kriminaline poezija. Personažui K. B. įvarytas kažkoks kompleksas. Jis jaučiasi kažkieno persekiojamas. Jis kažko laukia, bet nesulaukia, kažką regi, sapnuoja. Jam vaidenasi. Galbūt ši poezija šiek tiek atspindi šio laiko žmones – netikrus, neapsisprendžiančius, vis kažko prisibijančius.”
Apie idealų skaitytoją
„Idealaus skaitytojo nėra ir negali būti, tik galima jį išgalvoti. Visus galimus skaitytojus subendrinus, jie neturėtų lyties, būtų nei vaikas, nei senis, kartu – valkata ir seimūnas, pasileidėlis ir kunigas... Čia vardiju visus, su kuriais bendravau, bet iš jų visų niekaip nepadaryčiau idealaus skaitytojo.
Juk ir nereikia. Jie perskaito taip, kad aš niekada nebūčiau įsivaizdavęs, kaip jie perskaito, ką ten randa, ko kartais ir aš pats savo tekstuose nerandu. Tai yra keisčiausias, įdomiausias, niekaip iš anksto nenumatomas bendravimas, nepažįstamų atpažinimo būdas.
Ką aš daryčiau sutikęs tokį „idealų” skaitytoją? Apie ką mes kalbėtumės? Su juo negalėčiau nei nueiti į alinę, nei pajuokauti, tikriausiai reikėtų kalbėti žodžiais, kuriais rašomos disertacijos, arba būti pasitempus prieš jį kaip atsiimant Nobelio premiją.
Toks „idealus” skaitytojas kažkada buvo. Jis sėdėdavo kompartijos CK, KGB rūmuose, garsiojoje cenzūros įstaigoje. Kai kas jam jau rašė savo kūrinius. Tas „skaitytojas” įdėmiai skaitė visą lietuvių literatūrą. Dabar tokių įdėmių skaitytojų jau neliko, net valdžioje.”
Apie knygas
„Kas yra gera knyga? Gal ta, kurią norėčiau surasti ir perskaityti. Todėl tokios knygos vis ieškau. O šiaip negalėčiau pasakyti, kas yra gera knyga. Štai pažvelgiu į knygų lentyną. Ten jų daugybė, visos skaitytos, dovanotos, apkalbėtos, kai kurios aprašytos.
Ką galiu pasakyti, kuri jų buvo geriausia? Ką, sakysime, galiu pasakyti apie daugybę savo pažįstamų, draugų, giminių? Kuris jų buvo geriausias? Knygos yra mano bendruomenė, su kuria ir kurioje gyvenu, pykstuosi, kalbuosi, blevyzgoju, tariuosi, ieškau patarimų.
Buvo ir yra jų visokių: gerų, sukčių, mielų, draugiškų. Be jų nebūtų ir manęs, mažai ką suprasčiau. Knygos yra mano draugai, giminaičiai, melagės, suvedžiotojos.
Skaitydamas kai kurias negeras knygas supratau, kaip nedera gyventi, rašyti, labiau negu laikydamasis Dešimties Dievo įsakymų. Kaip jas išmesti, sunaikinti, kurios yra man daugiau nei draugai? Knygos yra mano antroji giminė, kurioje buvo ir yra visokiausių.”
Apie gerą poeziją
„Jei žinočiau, o ir kiti poetai žinotų, kuo turėtų pasižymėti gera poezija, tai tokią ir rašytume – tik gerą ir labai gerą. Tad nežinia, kas yra ta gera poezija.
Kūryba yra savotiškas turgus, sunku numatyti, kada pakils ar nukris kaina, kas bus devalvuota, patirs infliaciją? Pastaruoju metu gyvename poetinės infliacijos metą – pasklido daug nuvertėjusių tekstų, kuriems beveik joks vertybinis matas nebetaikomas.”
Apie laisvę
„Knygoje „Tylintys tekstai” rašiau, kad laisvė gimdo debilus. Dabar tuos žodžius šiek tiek perrašyčiau. Sakyčiau ne gimdo, o juos suaktyvina, suteikia įvairiausių galimybių reikštis įvairiose gyvenimo, kultūros ar net politikos srityse. Taip veikia demokratija, net ir bet kokie psichiniai ar psichologiniai nukrypimai nuo vadinamosios normos nėra baudžiami ar persekiojami.
Čia turėjau galvoje ne klinikinius debilus, o tam tikrą ypač aktyvių žmonių tipą – „debilizuotus” reklamos, televizijos „žvaigždžių”, kaip mėsainius ryjančius banaliausią popsą, sekiojančius paskui visokius politinius perėjūnus, besiburiančius į keisčiausias sektas, kastas, grupuotes.
Žmogus vis labiau nėra istorinis asmuo, nes jo poreikius sukuria reklama, žiniasklaidos vaizdai, pramogos, vartojimo standartai. Žmogus vis labiau yra dirbtinis. Masinė, pramoginė ar komercinė kultūra susikuria savo vartotoją, kuris garantuotų jos komercinę sėkmę. Tiesiog pasirodė daugybė neįdomių žmonių.
Galėčiau pagrįsti du visiškai priešingus savo teiginius apie kultūros būklę – kad ta situacija yra arba labai bloga, arba labai gera. Ir viena, ir kita teigdamas būčiau visiškai teisus. Vienoje pusėje atsidurtų vadinamoji pramoginė arba komercinė kultūra, kurios yra daugiausia, o kitoje – prestižinė, smarkiai gožiama pirmosios.”
Apie margučių skutinėjimą
„Negaliu suskaičiuoti, kiek margučių išskutinėjau per keturis dešimtmečius. Juos Velykų proga dalindavau draugams, viršininkams, kolegoms, kaimynams.
Sovietiniais metais margintas kiaušinis buvo vienintelis legalus ryšys su Velykomis. Todėl juos ir dovanodavau. Man smagu dovanoti ne pirktą, o savo padarytą daiktą – parašytą knygą, išskutinėtą kiaušinį. Daug kas saugo mano padovanotus kiaušinius. Neišmeta. Kai kurie turi visas kolekcijas. Visus būčiau galėjęs išdovanoti – man niekada nebūdavo gaila.
Mat margučių skutinėjimo procesas man – tam tikra filosofija, meditacija. Skutinėdamas margučius nusiraminu, išsikraunu, pamirštu visus rūpesčius. Pasineriu į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje. Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių – lyg išnyksti, persikeli į kitą erdvę ir laiką.”
Apie premijas
„Esu pelnęs bene visas prestižines premijas už poetinę kūrybą. Visas jų limitas turbūt išnaudotas, nebent kokia savivaldybė ar visuomeninė organizacija įsteigs dar vieną premiją, sakysime, už paukštelių, šunelių globą, jiems poetiniais tekstais reiškiamą meilę.
Tiesa, kartais juokais sakau, kad dar liko tik Nobelio premija, kurios kandidatais save laiko koks šimtas mūsų literatų. Bet, neduok Dieve, Lietuvai tokios nelaimės, nes laureatas, turint mintyse lietuviškąjį pavydą, būtų pjaunamas ilgai ir skausmingai atvirkščia neišgaląsto peilio geležte.”
Apie pinigus
„Pinigai yra gerai, bet dar geriau apie juos negalvoti. Jie turi gerą savybę – patys kažkaip tyliai, nepastebimai leidžiasi. Pinigų man daugiausia reikia tam, kad apie juos nereikėtų galvoti.
Net nežinau, kur ir kam galėčiau išleisti didesnę pinigų sumą, gautą už kokią nors premiją. Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Maljorkoje jų užtektų, sakykime, vienai nakčiai. Lietuvoje jie man leistų ilgai sėdėti ir stebėti, kaip gražiai saulė leidžiasi už miško, žiūrėti į pakuroje liepsnojančias malkas, kartais nieko neveikti ir užmigti su iš rankų iškritusia knyga.
Tai daugiausia, ką pagaliau pasiekiau po ilgų klaidžiojimų, nepriteklių, bepinigės. Galiu stebėti pasaulį, kurio šiais laikais švilpdami automobiliais, užsidarę kontorose, gulinėdami prabangiuose Europos paplūdimiuose daugelis nebemato. Kartais krintu į tokią puikybę, kad štai tokį pasaulį dabar matome jau tik dviese – Dievas ir aš.
Pinigai man suteikė šiek tiek daugiau laisvės matyti, girdėti, jausti. Štai sėdžiu ir pro langą matau, kaip virš miško gražiai sklando suopis, apsuptas būrio jį gąsdinančių varnų. Turbūt galite suprasti, apie ką pagalvojau.”
Kukučio testamentas
– Niekada nepriprasiu nebūti:
kada man ateis paskutinė –
suriškit rankas, o geriausia
mane prirakinkit prie lovos:
bijau, kad iš baimės numirti
galiu nužudyt save mirdamas.
Niekada nepriprasiu nebūti:
suriškit rankas man lenciūgais,
kaladėm suveržkite kojas,
kaip prie sugauto rekrūto
pastatykit sargybą, kad nieko
nepadaryčiau sau blogo.
Niekada nepriprasiu nebūti:
daužysiuos kaip jautis,
pabėgsiu,
apšepęs slapstysiuos rugiuos,
plėšikausiu naktim, kaip
belaisvis
vaidinsiuos našlėms, kol sugavę
parveš į Žuveliškių kapines.
Niekada nepriprasiu nebūti:
brauksiu į Rygą kepurės,
dalgio važiuosiu Žagarėn,
laikraščių pirkti į Tilžę:
kad tik toliau aš numirčiau
nuo savo mirties.
M.Martinaičio bibliografija
* „Balandžio sniegas” (eilėraščiai), Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
* „Debesų lieptais” (eilėraščiai), „Vaga”, 1966.
* „Saulės grąža” (eilėraščiai), „Vaga”, 1969.
* „Akių tamsoj, širdies šviesoj” (eilėraščiai), „Vaga”, 1974.
* „Kukučio baladės” (eilėraščiai), „Vaga”, 1977.
* „Poezija ir žodis”, „Vaga”, 1977.
* „Tie patys žodžiai” (eilėraščiai), „Vaga”, 1980.
* „Vainikas” (rinktinė), „Vaga”, 1981.
* „Toli nuo rugių” (eilėraščiai), „Vaga”, 1982.
* „Atmintys” (lyrika), „Vaga”, 1986.
* „Amžinas tiltas” (eilėraščiai), „Vyturys”, 1987.
* „Gailile raso” (poezija), „Vaga”, 1990.
* „Papirusai iš mirusiųjų lapų” (publicistika), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992.
* „Atrakinta” (eilėraščiai), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996.
* „Prilenktas prie savo gyvenimo” (esė), „Vyturys”, 1998.
* „Sugrįžimas” (eilėraščių rinktinė), „Tyto alba”, 1998.
* „Laiškai Sabos karalienei” (esė), „Tyto alba”, 2002.
* „Pareisiu su paukščiais” (eilėraščiai), „Tyto alba, 2002.
* „Tolstantis” (eilėraščiai), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
* „Lietuviškos utopijos” (tekstai), „Tyto alba”, 2003.
* „K.B. įtariamas” (eilėraščiai), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
* „Tylintys tekstai” (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
* „Mes gyvenome” (biografiniai užrašai), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
* „Marcelijaus margučiai: Velykos su M.Martinaičiu” (fotoalbumas su tekstais), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
