L. Lužytė filmavo “Igruški” Žlobino mieste Baltarusijoje. Dauguma jo gyventojų siuva ir nelegaliai pardavinėja milžiniškus žaislus. Vieninteliai žaislų pirkėjai - pravažiuojančių traukinių keleiviai. Tačiau priartėti prie traukinio su žaislais prekeiviams uždrausta.
27 metų režisierė pasakojo, kad iš pradžių norėjusi kurti filmą “Pasakų miestas” arba “Žaislų miestas” - apie tai, “kaip žmonės nelegaliai siuva žaislus, o milicija juos persekioja. Tai atrodė tragiška, dramatiška, absurdiška ir baisu. Taip, milicija žmones gaudo, bet ne tai problema. Palaipsniui supratau, kad tai bus filmas apie žmones, o ne apie kokį nors sukurtą dramaturginį konfliktą. Filmas atsirado jų dėka, lyg pats savaime. Tada ir pasikeitė pavadinimas. Filmavau, gyvenau ten ir vis „igruški“. Ir tie žaislai, ir tie žmonės yra „igruški“. Politika juos prievartauja, ir dar aš, atvažiavusi „kurti“ pas juos, irgi norėjau elgtis su jais kaip su „igruškėm“. Tas žodis yra filmo herojų kasdienybė. Man visi sakė – nevadink taip filmo, vakariečiai nesupras, dings tas tavo filmas. O man tai tikriausias pavadinimas.”
Nacionalinė filmo premjera įvyko 2012 m. Europos šalių kino forume „Scanorama“ Vilniuje. Ten jį pamatė ir “Scanoramoje” viešėjusi norvegų aktorė bei režisierė Liv Ullmann. Ji pasveikinusi jauną režisierę su didele sėkme. L. Ullmann nuomone, tai drąsus ir sąžiningas filmas.
Garbioji viešnia tada kalbėjo: “Man tikrai patiko filmas „Igruški“. Laisvės trūksta visur, tai jaučiama ir Vakarų šalyse, kurias esame pratę laikyti laisvomis. Pastebėkite, prie ko mes pratę: jeigu mums rodo, tarkime, per televiziją, žmones, kurie gyvena kitaip nei mes, tai mums juos ir rodo kaip kitus – gyvenančius pagal kitas taisykles. „Igruški“ pasakoja apie žmones, kurie, atrodytų, irgi gyvena kitaip nei mes, žiūrintieji, nes jie gyvena diktatūros šalyje, į kurią nėra lengva patekti. Bet filmo autoriai nerodo mums į juos pirštais. Jie leidžia tiems žmonėms būti savimi, atskleisti savo unikalumą. Juk mes kiekvienas unikalus - tiek aš, tiek jūs, tiek jie. Ir tada, žiūrėdami „Igruški“, patiriame, kad mes visi esame tokie patys žmonės. Labai drąsu sukurti tokį filmą ir papasakoti daugelio žmonių, gyvenančių Baltarusijoje, istoriją. Geriantys, skurstantys, siuvantys tuos žaislus – jie visi gyvena tame filme ir jie visi yra tokie patys žmonės kaip mes, į juos žiūrintieji.”
Trečiadienį prasidedančiame Vysbadeno festivalyje lietuviški filmai buvo rodomi ne kartą. 2005 m. nekonkursinėje programoje vyko filmų „Neregių žemė“ (rež. Audrius Stonys), „Koridorius“ (rež. Šarūnas Bartas), „Iliuzijos“ (rež. Diana ir Kornelijus Matuzevičiai), „Nuomos sutartis“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas) peržiūros, A. Stonio filmas „Tas, kurio nėra“ dalyvavo konkursinėje programoje.
2006 m. festivalis „GoEast“ rodė Š. Barto filmų retrospektyvą, 2010 m. kino mokyklų programoje dalyvavo Giedrės Beinoriūtės vaidybinis filmas „Balkonas“.
Festivalis „GoEast“ vyks balandžio 10 -16 dienomis. Jo rengėjas – Vokietijos filmų institutas–muziejus Frankfurte. L. Lužytės filmas „Igruški“ bus rodomas balandžio 15 ir 16 dienomis. Festivalyje dalyvaus ir pati režisierė, šiuo metu Berlyne tobulinanti vaidybinio filmo scenarijų “Ar tu mane myli”. Tokią galimybę jai suteikė Berlyno miesto NIPKOW stipendija.
Vysbadeno konkursinėje programoje dalyvauja vaidybiniai ir dokumentiniai filmai iš Rumunijos, Kroatijos, Armėnijos, Lenkijos, Čekijos, Moldovos, Rusijos, Gruzijos, Kazachstano, kitų šalių. Festivalyje tradiciškai vyksta simpoziumas aktualiomis kino meno temomis, studentiškų filmų konursinė programa, kino mokyklų darbų peržiūros. Retrospektyva šįmet skirta legendiniam Vengrijos režisieriui Miklosui Jancso.
Kadangi festivalis Vysbadene vyksta 13-ąjį kartą, rengėjai sugalvojo ir specialią šiai sukakčiai skirtą siaubo, juodųjų komedijų programą.
