Pasak autoriaus, tai nenusakomo žanro teatrinė vizija. Ją sukurti J. Arčikauskui padėjo Rimanto Dichavičiaus fotografijos, choreografė Vesta Grabštaitė, kompozitorius Gediminas Rimkus-Rimkevičius, operatorius Algimantas Mikutėnas, aktoriai Remigijus Bilinskas, Eglė Mikulionytė, Gabrielė Kuodytė, dainininkė Milda Arčikauskaitė, kiti menininkai. 55 metų J. Arčikauskas ne tik režisavo spektaklį, bet ir pats kūrė scenografiją, kostiumus.
- Ar nebuvo baugu galynėtis su tokia marga medžiaga? - paklausiau spektaklio „Fotografas, arba Apverstos taburetės istorija” sumanytojo J. Arčikausko.
- Tokį žaidimą žaidžiu jau 30 metų. Be to, režisavau ir kur kas didesnius darbus Vilniaus Katedros aikštėje, Kauno Santakos slėnyje. Naujasis projektas išsiskiria tuo, kad pats jam sukūriau ir dramaturginį pagrindą. Tai suteikė darbui keistumo ir sudėtingumo.
Grįžau prie kadaise skaitytų tekstų - spektaklyje skamba Rainerio Marios Rilke’s poezija, Sigmundo Freudo mintys, Williamo Shakespeare’o kūrinių ištraukos. Reikėjo prasmingai viską sudėlioti, kad drama logiškai pereitų į šokį, rečitatyvą, dainą.
Man nepriimtinas menas, kai kas nors užteškia ant sienos dėmę ir parašo apie tai filosofinį traktatą. Spektaklis turi būti kaip italų dailininko Giotto drobė - suvienyti daugybę elementų, perteikti erdvės pojūtį, religinį Dievo suvokimą, išsakyti gyvenimo prasmę.
- Kokią temą pasirinkote savo drobei?
- Mano spektaklis - apie skaudžią šiandieną, kūrybą, moters grožį, meilę, vienatvę ir tylą. Galima sakyti, apie pamatinius dalykus. Teatras turi privilegiją prie jų prisiliesti.
Įgyvendinti savo idėjas menininkui būtina, nes kūrybos pasiūlymai ne visada sutampa su norais, o mano gyvenime - beveik niekada nesutampa. Turiu susivokti, kokioje aplinkoje esu, atsiskaityti, ką veikiu šioje palaukėje. Žmogus turi ruoštis mirčiai. Deja, šiandien daugelis nesusivokia savo pačių gyvenime. Apie kokią kūrybą, grožį, prasmę galime kalbėti, jei esame iš esmės chamai? Viską aukojame malonumų kultui.
- Kviečiate spektaklio žiūrovus nusiteikti rimtiems apmąstymams?
- Anaiptol. Nusiteikite žiūrėti labai lengvai ir smagiai, nes spektaklyje viskas jau padaryta - publikai telieka atsiverti ir nuoširdžiai jį priimti. Išsikėliau užduotį apie skaudžius dalykus kalbėti šviesiai ir skaidriai, nemoralizuoti.
Spektaklio siužetas labai paprastas: fotografas fotografuoja moteris, jį šnipinėja kaimynas pianistas, atklysta smalsus santechnikas.
Įvardyti spektaklio žanrą šiuo atveju sunku, nors žanro pojūtis man - vienas svarbiausių dalykų. Galbūt tai koliažas, o gal tiesiog teatrinė vizija.
Man neįdomus menas, kai keiksmažodžiais ir paleidžiama smarve bandomos išsakyti tariamos šių dienų aktualijos. Menininko uždavinys nėra atrajoti aktualijas.
Deja, šiandien kūryba yra tapusi pasityčiojimo objektu. Žmonės nė velnio nesupranta, kas yra kūryba. Norint ją vertinti reikia bent minimalaus įsigilinimo, o ne „troleibusinio pračiuožimo”.
Daugelis žmonių šiandien neišlipa iš troleibusų. Jų pasaulio suvokimas - troleibusinis. Apie tai mano spektaklis.
