Viena garsiausių Lietuvoje abstrakčiosios tapybos atstovė klaipėdietė I. Leščinskaitė parodoje „Kūrybinės erdvės autonomiškumas II“ eksponuoja pastaraisiais metais nutapytų paveikslų ciklus. Įvairaus kolorito darbus suskirsčiusi į tris autonomines erdves menininkė savo drobėse savitai interpetuoja spalvingų abstrakcijų ir realistinių piešinių santykį.
I. Leščinskaitės kūryboje galima įžvelgti ir gamtos detalių, ir senosios tapybos atšvaitų. Baroko epochos kultūra susidomėjusi autorė neslepia, jog įkvėpimo semiasi iš praeities - Lietuvos didžiosios kunigaikštystės freskų. Teikdama pirmenybę spalvoms ji abstrakčiosios tapybos būdais savitai aktualizuoja, įprasmina šiuolaikinio meno ir praeities sąsajas.
Sustingusias abstrakcijas, kuriose dominuoja XVII a. Lietuvos bažnyčių interjero spalvos ir faktūros, I. Leščinskaitė praskaidrina vaizdo projekcijomis - senųjų freskų spalvomis ištapytas jos drobes pagyvina grafiškai atkuriamos nuolat kintančių ir judančių miniatiūrų animacijos.
„Esu spalvininkė, abstrakčioji tapyba - pagrindinis mano minčių ir emocijų raiškos būdas“, - pasakojo I. Leščinskaitė, savo kūrybą, regis, sąmoningai grindžianti baroko kultūros atradimais, kurie, pasak autorės, dailininkams buvo lyg kelrodis į modernųjį meną ir abstrakcionizmą.
Parodoje eksponuojamose įvairių formatų I. Leščinskaitės drobėse dominuoja žėrinčios ir prislopintos spalvos. Giluminė menininkės paveikslų prasmė ir energetika atsiveria ne iš karto - žiūrovams reikia stabtelėti, įsižiūrėti į daugiasluoksnes jos rankomis kurtų paviršių struktūras, raštus. Kiekvienas ciklas - lyg atskira autonominė erdvė.
Autorė tvirtina, kad šiuolaikinės kultūros tradicijos skiriasi nuo ankstesniųjų tuo, kad yra reflektyvios - tapytojai stengiasi interpretuoti, įterpti į šiuolaikinio meno kontekstą tai, kas buvo praeityje. Naujų kūrinių idėjas I. Leščinskaitei dažniausiai diktuoja ne supanti aplinka, buitis, o perskaitytos knygos, muzikos kūriniai.
Alytuje gimusi I. Leščinskaitė baigė Vilniaus dailės akademiją. Ilgokai gyvenusi Kaune tapytoja nesigaili persikėlusi į Klaipėdą. Pajūris - jai nuostabaus grožio kraštas.
Nekart burlaiviu išplaukusi į Baltiją tapytoja prisipažįsta ten patyrusi naujų įspūdžių, tačiau savo kūryboje ji nesistengia perteikti visko, ką išvydo iš jūros žvelgdama į krantą.
„Grynųjų abstrakcionistų net šiais laikais nėra daug. Jų nedomina agrarinė kultūra, kuria taip žavėjosi lietuvių tapybos klasikai. Lygiai taip pat jie stačia galva neneria į marinistiką, ekonomiką, politiką ar kitokią konkretesnės veiklos sritį“, - tvirtina parodos autorė.
Pažymėjusi, kad abstrakčiojo meno kūrėjai vadovaujasi kitokiais pasaulio suvokimo dėsniais ir gina savo erdves, I. Leščinskaitė populiarumo stoka nesiskundžia - per parodos atidarymą gerbėjai ją apipylė gėlėmis.
