Jau penkti metai lietuvis vadovauja Maskvos valstybiniam akademiniam J. Vachtangovo teatrui. Jis atima tiek laiko, kad 2010-aisiais Rimas Tuminas Vilniaus Mažojo teatro vairą perdavė Gretai Cholinai. Tačiau kaip meno vadovui veiklos vis tiek – per akis.
- Ar trumpam grįžęs iš Maskvos į Vilnių pailsite?
- Darbas. Tik darbas... - kaip visada mąsliai taria režisierius ir teatrų vadovas. - Bet pailsiu dvasiškai, nes susitinku su brangiais žmonėmis, kolegomis. Dvasinio poilsio Maskvoje neturiu. Atsirado naujų draugų, bet jie nėra mano kraujo broliai, ne mano kraujo žmonės. Jie draugai – taip, bet mūsų niekas nejungia - nei žemė, nei dangus.
- Per kelerius metus, kai vadovaujate maskviškiam teatrui – jis pakilo, suskambėjo. Štai balandžio 16 dieną jūsų pakviesta dirbti choreografė Anželika Cholina net buvo nominuota Rusijos nacionalinei teatro premijai „Auksinė kaukė“. Dabar, kai ir jūs esate įvertintas, vertinamas, kaip jaučiatės vienoje didžiausių pasaulio sostinių?
- Kartais kas nors iš rusų didžiųjų dėl užimtos teatro erdvės pajuokauja: „Tai ką, Tuminas, keršiji mums?“ Gražiai taip pajuokauja.
Ta pačia gaida ir atsakau: „Taip, keršiju pradedant nuo 1939-ųjų“.
Elegantiškas kerštas? Kitaip mes ir negalim, o ir nereikia – tik sportu, muzika, kultūra. Pastebiu, kad vis dažniau rusų spaudoje pasitaiko frazė: „Pats geriausias rusas yra lietuvis“.
Maskvoje pilka žemė, pilkas dangus. Ten žmogus ypatingai nori išgyventi, būti, tapti. Nori pagražinti žemę, kad ji nebūtų tokia pilka ir dangų pravalyti. Ir aš to noriu. Ši grožio troškulio tendencija teatre ypač ryški, labai stipriai justi atvirumo, istorijos scenoje be specialiųjų efektų poreikis.
O visgi efektų, atrakcionų dar yra. Mat stiprus saviraiškos, noro save parodyti, išreikšti kultas. Bet juk grožis tame, kad išreiški kitą, o ne save.
Išreikšk, atverk kitą – tuomet ir tu gal galėsi atsiverti. Nedaryk to, kas tau nedera, ko dangus neliepė. O dangus liepia kitame, o ne savyje ieškoti savęs. Štai tokiais klausimais gyvenu Maskvoje.
Lietuva - ne tik mano tėvynė, žemė. Brangu, kad čia dar justi dėmesys, rūpestis vienas kitu.
- Grįžus Vilniuje tenka spręsti ir naminius, ir darbinius reikalus, dažnai susijusius toli gražu ne su kūryba. Jei ištaikote valandėlę, kur mėgstate Vilniuje nueiti?
- Labai noriu pasivaikščioti po Senamiestį. Noriu pamatyti ne tai, kas nauja, o tai, ko dar nemačiau. Būna taip - vaikščiojai pro tą pačią vietą trisdešimt metų ir vieną dieną pamatai kokią nors detalę. Buvo ji ten šimtmečius, bet tu pamatei tik dabar.
Koks didžiausias atradimas? Visgi ne materialūs dalykai. Didžiausias atradimas, kad Mažasis teatras pajuto, atrado tikėjimą savimi.
Visuomet atvažiuoju su nuodėme, kad palikau teatrą. Bet juk nepamečiau ir nepabėgau. Tik palikau. Išvykau tarsi į ilgą komandiruotę ar lyg diplomatas į misiją. Įvykdysiu ją ir grįšiu.
Juk kokio amžiaus žmogau bebūtum – visgi mokaisi. O Maskvoje – didelė patirtis. Kai prieš daugelį metų baigiau valstybinį teatro meno institutą – GITIS'ą – man siūlė likti aspirantūroje, statyti spektaklius. Bet kokia kaina likti, įsitvirtinti ir šiandien siekia daugybė menininkų iš Rusijos glūdumos. Bet aš nepriėmiau pasiūlymo - veržiausi į Vilnių, norėjau dalintis ta teatrine platuma, kurią pamačiau Maskvoje. Pažinimas, įgytas meistriškumas, pojūtis, kad egzistuoja ir kiti pasauliai, kita teatrinė kalba mane sprogdino iš vidaus.
Ir dabar, kaip ir prieš trisdešimt metų, noriu grįžti, pasakoti, dalintis su savais.
Kita vertus, matydamas, kaip Mažasis teatras perėjo krizę, kai jaučiu savų žvilgsnius jau be priekaišto man, kad išvykau, slapta tikiuosi išgirsiąs: „Tu čia nebereikalingas. Ko grįžai? Mums viskas tvarkoj, ačiū“.
- Keista, retas džiaugtųsi išgirdęs, kad yra nereikalingas. Esate tuo tikras?
- Taip. Didžiuočiausi, kad žmonės nugalėjo save, rado jėgų, vilties ir tikėjimo – pačiu teatru, ne manimi. Ne bėda, kai mokytojo nebepriima.
- Ką tuomet darytumėte – juk visą laiką esate įpratęs įtemptai dirbti?
- Nuvažiuočiau į savo sodybą sodybą už Trakų. Pirmiausia įsigyčiau šunį, puoselėčiau sodą ir daržą. Gal net vištų užsiveisčiau ir ožką. Norėčiau arklio. Tai būtų ne poilsis, o mano gyvenimo, norų, mąstymo tęsinys.
Žinoma, teatre tęsčiau veiklą, gal nebe taip intensyviai. Nepretenduočiau į vadovavimą, būčiau režisierius - ir gana paklusnus teatro vadovui. Žinau ir moku paklusti, man tai patinka. Visą gyvenimą teko vadovauti, o norėjau būti laisvu menininku, nešioti skrybėlę, užsimesti baltą šaliką.
Supratau, kad paklusime yra grožis. Paklusti – reiškia padėti. Turime prigimtinę teisę – norą padėti. Jei paisytume to, mūsų gyvenimas būtų gražesnis, nebūtume tokie paniurę ir dėl kažko tarsi įžeisti.
- Ar žmona Inga, dukros Monika ir Gabrielė nereiškia pretenzijų, kad jūs mažai būnate namuose?
- Ne, nereiškia. Žmona, žinoma, tiesiog aplinkybių yra priversta rūpintis buitimi viena. Kiek galiu – padedu. Stebina, kaip greitai viskas sensta, pūva. Pavyzdžiui, sodyboje, o ir bute jau siena sueižėjo. Kaip čia padaryti, kad taip greitai viskas negriūtų?.. Visa tai mane labai nervina.
Nesukūriau tradicinės šeimos. Man šiek tiek įtartina, kai girdžiu sakant, kad šeima – tai tvirtovė, kad joje puikiausiai pailsi. Manau, kad žmonės nėra tokiais atvejais atviri.
O gal aš ir klystu. Mano gyvenimo būdas visuomet buvo artistinis, niekuomet nebuvau namuose. Šeima – tokia, kokią pamenu nuo vaikystės, kai aplink mamą, tėvą dar būrėsi tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės, man kelia šiltus prisiminimus. Tai prasminga. Gal man reikėjo tą tęsti, burti visus, bet nemoku...
- Ar jums reikia ramybės, sėslumo, kavos vis iš to paties puodelio?
- Gal jau ir nebereikia. Juk gali kur nors nueiti ir tą puodelį kavos nusipirkti.
Nors viską moku daryti pats. Ir statyti, remontuoti. Tik duok man medį – net drebu pamatęs. Neišmetu nė menkiausios lentelės – nors ir purvina, vinių privaryta. Ištraukiu vinis, nuvalau, nuobliuoju – koks grožis atsiskleidžia.
Esu suolų, lovų sumeistravęs. Stalą – didelį. Retai visi už jo susėdam, bet kaip ten bebūtų - šeimos stalas yra.
Dar yra laiko, gal dar prailginsiu stalą, gal net naują - dar ilgesnį – sumeistrausiu, nes jau turiu anūkų. Dar yra laiko - tikiuosi būsiu geriausias senelis Lietuvoje.
