- Lietuviai nuo seno žavėjosi Rytų kraštų egzotika bei kultūrų įvairove. Ar galime teigti, kad Azijos filmai populiarūs Lietuvoje? - pasiteiravime D. Valančiūno.
- Lietuviai domisi Azijos kinu arba bent jau kai kurių režisierių darbais. Štai festivalio „Kino pavasaris“ numylėtinis ir visuomet laukiamas Pietų Korėjos režisierius Ki-duk Kimas arba japonų režisierius Takeshi Kitano. Jų filmai visada sutraukia daugybę žiūrovų. Reikia nepamiršti ir keletą dešimtmečių trukusios Indijos kino ir lietuvių meilės istorijos, kuri, deja, netikėtai baigėsi.
- Ar mes, lietuviai, gebame šiuos filmus tinkamai žiūrėti, suprasti jų kontekstą?
- Viena vertus, visuomet galime sakyti, kad kinas tarsi šneka universalia kalba. Antra vertus, reikia pripažinti ir Azijos kino industrijų specifiką bei išskirtinumą. Kartais tam tikras patyrimas gali būti nesąmoningai apribojamas, kaip, pavyzdžiui, Vakaruose buvo su indiškais filmais, kurių dainų ir šokių intarpai neretai būdavo iškerpami kaip nereikalingi. Taip siekta sutrumpinti itin ilgą filmo trukmę, tačiau šie intarpai yra nepaprastai svarbi ir integrali filmo pasakojimo ir pajautos dalis.
Derėtų nepamiršti, kad prieš keletą dešimtmečių kino studijas stipriai veikė eurocentrinė pasaulėžiūra. Iš tokios perspektyvos europinis ir Amerikos kinas buvo laikomi tikruoju kinu, kaip priešprieša kažkur periferijoje egzistuojančiam marginaliniam kitam, Azijos, Pietų Amerikos, kinui.
Tokie festivaliai kaip Azijos kino filmų retrospektyva labai reikalingi – jie ne tik išlaisvina mus iš skirstymo į „tikrą“ ir „netikrą“ kiną, tačiau taip pat leidžia pajusti kino plačiąja prasme daugiaplaniškumą ir nevienalytiškumą, plečia mūsų akiratį, skatina domėtis vienais ar kitais estetiniais sprendimais, ieškoti, kodėl būtent taip viena ar kita tema buvo atskleista. Tai padeda mums pažinti kultūrinius aspektus. Žvelgiant iš tokios truputį postmodernios perspektyvos derėtų nesusisaistyti su kokia nors viena ir vienintele žiūrėjimo praktika – filmą galima skaityti labai įvairiai ir kiekvienas tame pačiame filme galės atrasti skirtingų dalykų.
- Kuo išskirtinis Azijos kinas, kokie esminiai jo skirtumai nuo Vakaruose kuriamų filmų?
- Azijoje stipri šiuolaikinių ir tradicinių menų sintezė. Ne išimtis ir kinas. Skirtingų Azijos regionų filmų kūrėjai išnaudoja savo kultūrinį bagažą, savitą estetiką, savus kultūrinius kodus priimdami tiek naratyvinius, tiek estetinius, tiek struktūrinius kino filmo kūrimo sprendimus. Pavyzdžiui, populiariems visame pasaulyje kinų ir Honkongo kovinių menų (kin. wuxia) filmams darė įtaką pirmaisiais XX a. metais kurti „operiniai filmai“, kurie savo ruožtu daug perėmė iš tradicinės kinų operos. Lygiai taip pat indiškas kinas išnaudojo savo šimtmečius kurto Sanskrito teatro estetikos principus, epinės poetikos tradicijas. Tokių tradicijos ir tradicinio meno įtakų šiuolaikiniam kinui yra labai daug ir įvairių, tačiau taip pat negalime teigti, kad Azijos kinas užkonservuotas.
- Ar Holivudas stipriai veikia Azijos kiną, kaip tai reiškiasi?
- Filmai apskritai yra kultūriniai hibridai. Pavyzdžiui, terminas „Bolivudas“ kaip tik nurodo hibridinę šio neologizmo kilmę. Sudarytas iš dviejų žodžių – Holivudo ir Bombėjaus (dabar Mumbajaus), jis tarsi nurodo indišką kultūrinį kontekstą, kuriam suteiktos vakarietiškos formos. Tai tam tikra prasme rodo Azijos kino ryšius su Holivudu, kurie ilgi ir seni. Šie ryšiai nenutrūksta ir dabar. Tokia šiek tiek hegemoninė Holivudo pozicija visame pasaulyje smarkiai veikia ir šiuolaikinį Azijos kiną, ir ne tik jį. Holivudas diktuoja rinkos sąlygas, taigi ir Azijos kinas priverstas konkuruoti.
Tokios technologinės naujovės kaip 3D, plačiai naudojamos Holivudo filmuose, neišvengiamai skatina ir Azijos kūrėjų norą pritaikyti jas savo filmuose, ir tai nėra blogai. Šiais metais indai pastatė filmą “ABCD”, kuriame puikiai pritaikė 3D technologijas savo šokiams, išgaudami visiškai naują ir nepatirtą efektą.
- Ar skirtingų Azijos regionų filmai turi daugiau panašumų, ar vis dėlto skiriasi iš esmės?
- Kalbėti apie Azijos kiną kaip apie homogenišką darinį labai sunku. Akademiniame diskurse neretai vartojamas angliškas terminas “Asian cinemas”. Daugiskaita pabrėžiamas Azijos regiono kino industrijų įvairialypiškumas. Tai skirtingos industrijos, turinčios skirtingą istoriją, kultūrą. Tai veikia ir filmų naratyvą, estetiką, kompoziciją. Ką jau kalbėti apie tai, kad pačios industrijos yra skirtingos.
Mes įpratę vertinti filmus tik iš mums gerai pažįstamų režisierių kūrybos. Tačiau Japonija nėra vien Akira Kurosawa, Pietų Korėja – Ki-duk Kimas ar Indija – spalvingi miuziklai (arba, atvirkščiai, Satyajito Ray kūryba). Ką jau kalbėti apie tai, kad skiriasi, pavyzdžiui, Pietų Azijos ir Rytų Azijos filmai. Galima pamatyti daug skirtumų ir tarp artimų šalių kino – tarkime, Kinijos, Taivano ir Honkongo.
Azijos kino filmų retrospektyva labai sveikintina, nes tokiuose renginiuose žiūrovai gali pamatyti skirtingą filmų paletę, tos pačios šalies kine rasti ką nors nauja, išsilaisvinti iš išankstinių stereotipų, kad „indiškas kinas yra vien dainos ir šokiai“ arba kad „kiniškas kinas yra be proto lėtas“.
- Kas yra tabu Azijos kine? Ko niekada nepamatytumėme, tarkime, indiškame filme?
- Cenzūros ir tabu Azijos kine vis mažiau. Kinijos ir Indijos kinas labiausiai cenzūruojami ir vis dar vengia jautrių temų, pavyzdžiui, kultūrinės revoliucijos, Tianmenio aikštės žudynių Kinijoje. Kartais buvę tabu tampa paradoksaliai priimtini. Štai bučinio į lūpas draudimas Indijos kine nors formaliai nebėra cenzūruojamas, tik nedaug kūrėjų imasi tai vaizduoti. Nuogo kūno ar atviros erotinės scenos indiškuose filmuose iki šiol pateikiamos labai stilizuotai.
- Esate minėjęs, kad Indijos kultūroje filmas gali tarnauti kaip tam tikras ideologijos įrankis. Ar tai taikytina visoms Azijos šalims?
- Tai taikytina bet kurios šalies filmams, kadangi kino kūriniai neatsiranda kultūriniame vakuume. Juos veikia kultūriniai, socialiniai, politiniai, istoriniai ir kiti veiksniai. Filmo kūrėjai savo rankose turi visas kultūrines ir kitas patirtis, iš kurių ir formuoja savo filmą.
Į filmo ir tikrovės santykį galime žvelgti dvejopai: vieni pasakytų, kad filmai atspindi tikrovę, kiti – kad filmai ją konstruoja ir interpretuoja. Tiek mus, tiek filmų kūrėjus nuolatos veikia įvairiausi ideologiniai diskursai.
Nenuostabu, kad tam tikro meto vyraujančios ideologinės nuostatos atsispindi filmuose. Tokių pavyzdžių begalės. Tarkim, imperinis Didžiosios Britanijos kinas XX a. pirmaisiais dešimtmečiais savo romantines istorijas neretai nukeldavo į Indiją ir savo orientalistinį Indijos įsivaizdavimą susiedavo su kilnia, kolonijas civilizuojančia britų misija.
Mes vis dar galime paklausti, ar tikrai visame pasaulyje populiarumo sulaukęs Danny Boyle'o filmas „Lūšnyno milijonierius“ yra „neutralus“. Vieni jį žiūrės kaip romantinę meilės istoriją, tačiau kiti jame galės įžvelgti neblėstantį Vakarų norą turėti savo egzotiškąjį „Kitą“, skurdžius ir eksploatuojamus Rytus.
Taip, Indija pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiai turėjo atsaką britams savo filmuose. Pavyzdžiui, filme „Ponas Sukčius“, įtrauktame į retrospektyvą "Pasakoje", galima matyti, kaip supriešinami moteriški personažai: akivaizdžiai probritiška Maja ir tradicinė indiška moteris Vidja atskleidžia labai svarbias moralines nuostatas, kurios visada buvo svarbios nepriklausomoje Indijoje.
Lygiai taip pat visiems gerai žinomi Japonijos „Godzilos“ serijų filmai. Ar iš tiesų iš vandenų atklydęs ir branduoliniais garais miestus naikinantis monstras yra viso labo vaizduotės produktas? O gal jis turi sąsajų su kolektyvine atominės bombos trauma?
Taigi natūralu, kad vieni filmai kvestionuoja vyraujančias ideologijas, kiti jas palaiko. Tai leidžia žiūrovui klausti, įsigilinti, pritarti arba nepritarti tam, kas rodoma ekrane. Tai skatina ir ugdo. O visiškai „neutralių“ filmų ir negali būti.
