Tačiau priduria, kad savo knygų el. formatu neleis, nes tam esą nepakanka skaitytojų ir Lietuvoje neapsimoka.
Kitoje barikadų pusėje – bendravardis, taip pat žurnalistas, ilgametis laidos „Pinigų karta“ ir kitų televizinių projektų veidas ir neseniai rašytoju tapęs Andrius Tapinas, kuris pirmąją savo knygą „Vilko valanda“ išleido ir elektroniniu formatu.
Jis tikina, kad visi lūkesčiai buvo pateisinti, o tai iliustruoja ir statistika – pirmasis A. Tapino romanas praėjusį mėnesį užėmė garbingą antrą vietą populiariausių el. knygų dešimtuke.
Elektroninės knygos Lietuvoje populiarėja lėtai
Didžiojoje Britanijoje dar praėjusiais metais elektroninių knygų buvo parduota daugiau nei popierinių – didžiausia pasaulyje internetinė parduotuvė Amazon.com paskelbė, kad 100-ui tradicinių knygų teko 114-a e-knygų, skirtų „Kindle“ skaityklei.
Praėjusių metų pabaigoje didmeninį el. knygų platinimą Lietuvoje pradėjus bendrovei „Alma littera sprendimai“, ir mūsų šalies el. knygų rinka paaugo – skaitytojams pasiūlyta dar apie 500 lietuviškų el. knygų, jos platinamos per daugiau kanalų.
Tačiau panašu, kad elektroninės knygos lietuvius žavėti savo privalumais dar tik pradeda, mat populiarumo kovoje kol kas laimi žodis popieriuje.
Sėkmės raktas - anglų kalba
Anot būdingu skaitytoju savęs nelaikančio A. Užkalnio, kiekvienam formatui yra sava vieta ir sava rinka.
„Kai kalbama apie Amazon.com pavyzdį, kažkodėl pamirštama paminėti, kad ši situacija yra tik dviejose rinkose: JAV ir Didžiosios Britanijos. Tai didelės rinkos, bet visgi, kitur, pavyzdžiui, žemyninėje Europoje, el. knygos tebeužima labai kuklią vietą. Aš neturiu preferencijų – turiu ir „Kindle“, ir popierinių knygų, perku ir vienas, ir kitas“, - sako trijų knygų autorius.
Jo teigimu, Lietuvoje didžioji skaitančių ir knygas perkančių visuomenės dalis neturi nei skaityklių, nei noro jų įsigyti.
„Pažengusi į priekį karta, mažytis rinkos segmentas, įsivaizduoja save kaip tipinius, kai jie nė velnio nėra tipiniai.
Mano aplinkos žmonės ir pažįstami išleidžia „Maximoje“ arba „Rimi“ kelis šimtus litų kiekvieną kartą. Mes galim įsivaizduoti, kad esam tipiniai pirkėjai, bet nuo mūsų įsivaizdavimo nepasikeis faktas, kad vidutinis prekybcentrio pirkėjo krepšelis yra 30 litų per vieną apsipirkimą. Tas pats su el. knyga“, - argumentus beria A. Užkalnis.
Ypač patogu kelionėje
Prie dar nelabai gausaus skaitykles turinčių lietuvių rato prisijungęs A. Tapinas tikina, kad elektroninių knygų pardavimo proveržį stabdo informacijos stygius.
„Lietuviams dar trūksta informacijos apie elektronines knygas, knygų įsisavinimas irgi dar žengia pirmuosius žingsnius – jaučiamas pasipriešinimas ir iš leidėjų, ir iš pačių autorių. Visa tai yra stiprūs kliuviniai.
Nepamirškime dar ir lietuvio ryšio su knyga – vis dėlto nemaža dalis knygų yra perkama ne sau, o kaip dovana kitiems. Elektroninės knygos nepadovanosi, o jei ir sugebėtum, daugumos nuomone tai būtų „netikra dovana“, - el. knygų silpnybę įvardija A. Tapinas.
Visgi, būtent elektroninės knygos ir joms skirtos skaityklės jam padėjo pagaliau išspręsti ir keliauti, ir skaityti mėgstančio žmogaus problemą.
„Pirmenybę elektroninėms knygoms pradėjau teikti visai neseniai, kai pagaliau pribrendau įsigyti „Kindle“ skaityklę.
Kol kas esu labai patenkintas savo pasirinkimu. Nors ir šiaip skaitau nemažai, tačiau įsigijus „Kindle“ skaitymui skiriamo laiko kiekis dar labiau išaugo. Kadangi nemažai keliauju, knygų transportavimas visuomet buvo aktuali problema, dabar ji jau išspręsta.
O daug keliauja ir studentai, ir prezidentai – jiems visiems skaityklės turėtų tapti neatsiejama kelionės dalimi“, - svarsto A. Tapinas.
Senjoras su skaitykle? Duokite tam laiko
Labai lengva įsivaizduoti verslininką, kuris kiekvieną minutę – skrisdamas lėktuvu ar važiuodamas taksi – skiria tobulėjimui ir rankose laiko būtent el. knygų skaityklę. Tačiau, pašnekovų teigimu, keblu prognozuoti, ar elektroninė knyga turi šansų tapti dominuojančiu bet kurio XXI a. žmogaus atributu.
A. Užkalnis sako, jog ateityje ir konservatyvių pažiūrių senolis skaityklę įpirkti gebės, tačiau vargu ar to norės.
„Vienas dalykas yra įpirkimas, kitas – įpročių keitimas. Pirmasis ateis greitai, tačiau antrasis užtruks labai ilgai.
Atsipeikėkime, aplink pilna vyresnių nei penkiasdešimt metų amžiaus žmonių, kurie nesinaudoja el. paštu ir nerašo SMS žinučių, jei tik gali to išvengti, nors turi priėjimą ir prie vieno, ir prie kito. O mes apie skaitykles kalbame“, - į ateitį skeptiškai žvelgia A. Užkalnis.
Jo teigimu, bent jau Lietuvoje dominuojančias pozicijas greičiau užims išmanusis telefonas ir nuolat prie interneto prijungtas planšetinis kompiuteris.
A. Tapinas į šį klausimą žvelgia iš ekonominės pusės ir priduria, kad el. knygų klausimais nereikėtų kalbėti bendrybėmis – sprendimai turi būti individualūs ir atspindėti kiekvieno knygų mylėtojo poreikius.
„Apie sugebėjimą įpirkti reikėtų kalbėti skaitomų knygų ir joms išleidžiamų pinigų santykiu. Jeigu per mėnesį perskaitote penkias knygas, kurių el. versijos yra 10-15 litų pigesnės, jūs sutaupote vidutiniškai 60 litų per mėnesį.
Vadinasi, koks nors „Kindle Paperwhite“ jums atsipirks mažiau nei per dešimt mėnesių. Žinoma, jeigu skaitote vieną knygą per metus, tada apie skaityklę neverta net galvoti“, - sako A. Tapinas.
Jo teigimu, popierinės knygos išlikimo iššūkį jau išlaikė – dabar tas pačias grėsmes metas pereiti ir el. knygoms, prie kurių įprasti skaitantiesiems prireiks laiko.
Drausti, bausti ar kalbėtis?
Hipotetinę situaciją, kad ateityje visi mėgstamas knygas skaitysime skaityklių ekranuose, temdo dar viena grėsmė – informacijos amžius neatsiejamas nuo įpročio viską nemokamai siųstis iš interneto platybių.
Pašnekovų manymu, su moderniaisias knygnešiais reikia kovoti dviem frontais – stengtis stiprinti saugiklius ir ribojimus bei mėginti keisti žmonių požiūrį į autorinius darbus.
„Mintį, kad „pirkimas yra atgyvena“, ir kad „autorinės teisės yra praeitis“, energingai skleidžia nelabai didelis, bet garsiai kalbantis sluoksnis žmonių, kurie įprato gauti viską greitai ir nemokamai.
Tie žmonės yra vagystės advokatai ir aš neturiu jiems laiko. Su jais reikia kovoti visais įmanomais būdais ir šiaip jau tai yra sėkmingai daroma. Jie galvoja, kad jie laimi karą, ir tegul galvoja“, - sako A. Užkalnis. Jo teigimu, bus vagiančių, bus saugančių nuo vagystės, tačiau jis labai gerai žinąs, kurioje moralinio ginčo pusėje būsiąs pats.
Apie individualų požiūrį į piratavimą kalba ir Andrius Tapinas, tačiau jis labiau akcentuoja abipusį bendradarbiavimą.
„Nei draudimai, nei ribojimai čia nepadės – visuotinai prieinamos informacijos vandenyne tai paprastai iššaukia principinę pasipriešinimo reakciją. Požiūrį pakeisti irgi gan sunku, sakyčiau, kad reikalingas abipusis autoriaus ir skaitytojo pasitikėjimas ir pagarba vienas kitam.
Autorius negali a priori laikyti kiekvieno savo skaitytojo potencialiu niekdariu“, - sako jis.
Leisti ar neleisti?
Kol kai kurie rašytojai į el. knygų rinką žvelgia iš šalies ir dažnas pasirenka ne surizikuoti, o palaukti, kol nusistovės aiški skaitytojų pozicija, A. Tapinas nepabijojo ir pasinaudojo liaudiška išmintimi, bylojančia apie riziką ir šampaną.
„Net nebuvo didelių abejonių, kad el. knyga turi pasirodyti tuo pačiu metu, kaip ir popierinė romano „Vilko valanda“ versija. Visiškai nesijaudinau dėl to, kad knyga atsidurs internete. Tiesiog norėjau, kad žmonės žinotų, jog „besiskolindami“ knygą internete, jie tam tikra prasme mažina tikimybę, jog atsiras tęsinys.
Tad jeigu knyga jiems patinka, jie daro tarsi meškos paslaugą sau patiems“, - sako autorius, kurio knygos (dėl skaitytojų moralės ir savimonės?) nemokamai internete dar nėra.
A. Tapino teigimu, į knygas verta žiūrėti ne tik kaip į meno šaką, tačiau ir kaip į verslą, kuriam lokalumas ir tam tikrų žinių stygius gali ir „pakišti koją“.
„Didesni mano lūkesčiai susiję su angliška romano versija, kuri bus parduodama "Amazon.com" ir kituose didžiausiuose pasaulio elektroniniuose knygynuose. Bandyti prasimušti į tokią rinką – rimtas iššūkis.
Lietuvių rašytojams, mano nuomone, dar daug ko reikia mokytis iš savo užsienio kolegų – nuo knygos rinkodaros iki savęs pristatymo, darbo socialiniuose tinkluose ir, be abejo, suvokimo, kokia svarbi jau dabar yra elektroninių knygų rinka, ir kokia dar svarbesnė ji bus netolimoje ateityje“, - sako rašytojas, savo kailiu patirsiantis užsienio rinkų svetingumą.
Jam antrina ir A. Užkalnis, kurio teigimu, el. knygas daugiau skaito tie, kas apskritai skaito anglišką literatūrą.
Visgi jis teigia pasigendantis didesnės lietuviškų el. knygų pasiūlos, kurios vangumui pateisinti jis turi savą versiją.
„Kai per metus legaliai parduodama 20, 30 vienos el. knygos egzempliorių, kas į jas žiūrės neskeptiškai? Dėl ko autorius ar leidykla pradės užsiiminėti el. knygos variantu, kad gautų 20 ar 50 litų? Suprantate, jau nusibodo tie cypimai: „Kodėl jų neleidžia, tikrai būtų kas perka“. Tikrai nebūtų. Apsiraminkit. Jei būtų, kas perka, ir ne po dešimt egzempliorių, tai juos tikrai leistų.
O jei tie skaitytojai taip gerai žino, kas yra gerai, tai teparašo patys knygą ir platina ją elektroniniu būdu, ir aš pažiūrėsiu, kiek išplatins“, - abejonėmis dalijasi A. Užkalnis, siūlydamas Lietuvos skaitytojų vaizdą formuotis ne iš Coffee Inn‘o lankytojų pasisakymų.
„Pagrindinis el. knygos silpnumas yra jos, kaip savaiminio tikslo, matymas. Entuziastai nori, kad žmonės pamatytų šviesą ir rinktųsi el. knygas, nes jos teisingos, o ne dėl objektyvių priežasčių sutapimo ir kritinės masės. Bet to nebus.
Žmonės renkasi tai, ką jie nori rinktis, ir tą norą formuoja objektyvios sąlygos bei įpročiai, kurie gali būti neracionalūs, bet nuo to jie nepasidaro silpnesniu faktoriumi“, - lietuvių skaitymo įpročius aiškina A. Užkalnis.
