„Meteo“ lėlininkai parodė Sankt Peterburgo Didžiajame lėlių teatre ir Didžiojo Naugardo festivalyje „KingFestival“ ir po abiejų vaidinimų parsivežė nemažai recenzijų ir įspūdžių.
Laiko mašina iš šaldytuvo durelių
„Meteo“ - tai fantastinis spektaklis apie žmogaus pastangas sutramdyti žūstančios planetos stichijas. Šis kamerinis kūrinys vaidinams 50-čiai žiūrovų, sėdinčių aplink aktorius. Spektaklio scenarijų inspiravo garsaus amerikiečių autoriaus Ray Bradbury novelės „Degantis žmogus“ (1975 m.), „Noras“ (1973 m.), „Vėjas“ (1943 m.) ir „Rezervuaras“ (1947 m.).
Aktoriai vaidina su objektais, skysčiais, medžiagomis, faktūromis ir siūlo žiūrovui pasinerti į fantastiškų vaizdų pasaulį, susimąstyti apie žmogaus santykį su visata. Po vaidinimo Sankt Peterburge viename portalų, rašančių apie teatrą, buvo paskelbta recenzija, kuri vadinosi “Pavojinga prognozė, arba Lėlės nulemia viską”.
Marija Smirnova-Nesvickaja rašė: „Lietuvių teatro gastroliniame spektaklyje magiškos aktorių galios leidžia jiems ne tik suteikti gyvybę lėlyčių kūneliams, bet ir valdyti stichijas, vėjus, vandenis ir sniegus, auginti daigus ir atgaivinti daiktus. Čia šiukšlyne surastos aprūdijusios dujinės plytelės liekanos arba šaldytuvo durelės virsta laiko mašina, per kosmines dulkes skrodžiančia amžius. Čia paprasčiausi daiktai įgauna simbolių reikšmę ir gyvena nuostabų sceninį gyvenimą. Žmonės čia vaidina žmones – mokslininkus, atvykusius gelbėti nykstančios planetos, o štai lėlės, daiktai, medžiagos, vanduo, smėlis atstovauja gamtai ir jos stichijoms.“
„Meteo“ lėlės – it kaprizingi vaikai
Didžiojo Naugardo festivalyje „KingFestival“ kartu su “Lėle” spektaklius rodė teatrai iš Rusijos, Danijos, Japonijos, Turkijos, Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos, Bulgarijos, Vengrijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Čekijos ir Ispanijos. Vyko Šveicarijos teatrinių plakatų paroda, jaunųjų teatro kritikų laboratorija, paskaita apie turkų šešėlių teatro tradiciją, aktorinio meistriškumo kūrybinės dirbtuvės.
Po „Meteo“ vaidinimo Didžiajame Naugarde taip pat pasirodė vertinimai, o pačiame festivalyje spektaklį komentavo ten susirinkę jaunieji kritikai.
Jaunųjų teatro kritikų laboratorijai festivalyje vadovavęs ir diskusijas moderavęs Aleksejus Gončarenka (Maksva) – teatro kritikas, teatro vaikams ir jaunimui bei lėlių teatro kabineto prie rusų teatro sąjungos darbuotojas, tarptautinės lėlininkų sąjungos UNIMA tyrimų komisijos narys – apie „Meteo“ sakė: „Spektaklio privalumas – puikus atlikėjų darbas su lėlėmis ir objektais. Ne mažiau įspūdinga spektaklio scenografija; iš senų šaldytuvų, tokių atpažįstamų praeities ir vaikystės artefaktų, sukurtos konstrukcijos kelia šiurpą, neapsakomos baimės jausmą.
Nemažiau įtraukiantys spektaklyje momentai, kai žmogus naikina lėlę. Tiesa, tai rizikinga. Kritikai stebėti scenoje lėlių naikinimo paprastai nemėgsta, tačiau šiame spektaklyje viskas daro poveikį.
Žiūrint spektaklį nejučia kyla empatija lėlėms. Deja, tokios pačios empatijos trūksta gyvų veikėjų atžvilgiu. Norisi aiškesnės gyvų personažų tarpusavio santykių plėtotės. Tačiau jie nepaslankūs, atsiriboję, lyg kaukės šalti. Tuomet neaišku - „kas jie“?“
Asia Vološina (Sankt Peterburgas), teatrologijos studentė, pastebėjo, kad „lėlės šiame spektaklyje lyg kaprizingas vaikas, besityčiojantis ir galiausiai sunaikinantis savo kūrėją – Žmogų. Tai įtikina. Spektaklis vizualus, detalės preciziškos, o tai kelia asociacijas su Rezo Gabriadzės kūryba.“
Edite Tišheizere (Latvija), teatro kritikė, Valmieros dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, vaizdingai pareiškė: „Spektaklyje vaizduojamos keturios istorijos – lyg namo sienos. Kiekviena jų – puiki savaime.Tačiau nėra stogo, kuris jungtų tas sienas“.
Visas miestas domisi festivaliu
Kartu su aktoriais į gastroles vyko ir „Lėlės“ teatro meno vadovas teatrologas Vilmantas Juškėnas. Jis pasakojo, kad Didžiajame Naugarde vykstantis festivalis "turi sodrų kultūrinės edukacijos kvapą. Pasak organizatorių, itin skirtingų spektaklių (nuo dramos, lėlių, teatro vaikams iki šiuolaikinio šokio) iš užsienio įtraukimas į renginių programą yra neatsitiktinis.
Festivalis siekia ugdyti savo miesto žiūrovo meninį skonį, įtraukdamas kartais į vienos dienos renginių programą itin kontrastingos formos ir turinio spektaklius. Čia pat gali pasižiūrėti paaugliams skirtą ir paaugliškai sukurtą, balansuojantį šalia megėjiškumo belgų spektaklį, o po jo panirti į totalų ir abstraktų prancūzų šiuolaikinio šokio transą.
Mus, lėlių teatro ir teatro vaikams atstovus, labiausiai džiugino įvairi teatro vaikams programa, pristačiusi net keletą įdomių spektaklių, atveriančių šiuolaikinius teatro vaikams ieškojimus.
Pats miestas nedidelis (vos 300 tūkst. gyventojų), iš pažiūros – labai provincialus (kuklus naktinis gyvenimas, nėra ištaigingų laisvalaikio praleidimo zonų, architektūroje – sovietmečio palikimo diktatas), tačiau jaukus savo ramybe ir vietos žmonių smalsumu. Vietos žmonės puikiai žino ir apie vykstantį teatro festivalį.
Naugardiečiai teigia, kad jų miestas pastatytas ant „gyvo vandens“ (Ilmenio ežeras šalia), kuris spinduliuoja pozityvią dvasinę aurą. Mieste – galybė cerkvių, apylinkėse - senovinių vienuolynų. Aplinka alsuoja autentiška istorine Rusija.
Per festivalį vienas pagrindinių Naugardo tiltų, kertantis Volchovo upę, buvo uždarytas remontuoti. Joks miesto transportas per tiltą nevažinėjo. Tik festivalio dalyvius į spektaklius vežęs autobusas turėjo teisę kasdien kirsti tiltą.
Sakyčiau ne tik malonu, bet ir žavu, kad festivalio rengėjai sugebėjo rasti vietos valdininkų palaikymą. O paskutinę festivalio dieną išvažiuojant iš miesto vietos vairuotojas, pasamdytas savo autobusiuku nuvežti mūsų komandą į Sankt Peterburgą, išdidžiai pasakė: „Štai, žiūrėkit, mūsų meras eina. Pėsčias į darbą.“
