Savaitei iš Oslo į Vilnių atvykusi norvegų teatro žvaigždė J. Dahr Vilniuje gyvena pagal iš anksto sudėliotą grafiką: sostinės senamiestyje su prodiusere Marianne Roland išsinuomojo butą, apžiūrėjo Mažąjį teatrą ir jau po poros valandų skubėjo į Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį „Stepančikovo dvaras“ pagal Fiodoro Dostojevskio kūrybą.
Matė istorinius įvykius
"Sveiki. Man labai smagu sugrįžti į Vilnių“, - taip tiesdama ranką pasisveikino J. Dahr.
Norvegijoje viena talentingiausių aktorių laikoma menininkė Lietuvoje - ne naujokė. Vilniuje ji viešėjo dar 1991 metais, kurie, kaip pati sako, į atmintį įsirėžė ilgam.
Tuomet J. Dahr teko atsidurti istorinių įvykių sūkuryje: ji savo akimis matė, kaip dabartinėje Lukiškių aikštėje buvo nuverstas Lenino paminklas, tuomet tapęs atsisveikinimo su sovietmečiu simboliu.
Ir nors po šio įvykio praėjo jau daugiau nei dvidešimt metų, aktorė tikino, kad iki šiol Vilnių regi būtent tokiame kontekste: daug tvyrančios įtampos, būrys vieniningų žmonių ir trokštamos laisvės pojūtis. „Tai labai dramatiška ir sykiu simboliška. Teatre tuo metu taip pat buvo jaučiamas politikos prieskonis, tačiau Henrikas Ibsenas visuomet kovojo už laisvę“, - sakė spektaklyje šešias žinomo norvegų dramaturgo moteris vaidinanti aktorė.
Nelengva įsijausti į vaidmenis
J. Dahr teko įsikūnyti į Hildą, Hedą, ponią Alving, Norą, Elidą ir Hjordis. Kiekviena jų - itin stipri asmenybė, todėl įsijausti į
vaidmenis norvegei nebuvo lengva.
„Stiprybė ateina iš vidaus tik tuomet, kai supranti, kas esi pats, - sakė J. Dahr. - Visus žmones kamuoja tie patys klausimai: kas yra gyvenimas, laisvė, kodėl elgiamės vienaip, o ne kitaip.“
H. Ibseno pjesėse - daug asmeninių išgyvenimų, laisvės ir ilgesio simbolių. Dramaturgo kūryboje svarbią vietą užima vyro ir moters tarpusavio santykiai, neretai galima rasti su gamtos motyvais susijusių metaforų. J. Dahr užsiminė, kad nesvarbu, kokį dramaturgo personažą kurtų, jis visuomet bus įtikinamas ir gana griežtas.
„Noriu, kad žmonės suprastų, kodėl H. Ibsenas buvo tokia svarbi asmenybė“, - sakė ji.
Aktorystė - gyvenimo būdas
„Būdamas menininkas negali skaičiuoti darbo valandų“, - juokėsi aktorė.
Intensyvios repeticijos, spektakliai, dalyvavimas įvairiuose projektuose atima nemažai laiko ir jėgų, todėl, J. Dahr teigimu, svarbu išmokti nuo visko atsiriboti ir rasti minutę sau.
„Man reikia asmeninė erdvės, kad galėčiu viską apmąstyti ir atgimčiau su naujomis idėjomis“, - sakė aktorė.
Geriausias laisvalaikis J. Dahr - sportas. Aktyvus poilsis lauke - jos silpnybė: „Labai mėgstu sniegą, mėgstu čiuožinėti. Tačiau ne nuo kalnų, paprstai. Ši žiema tam buvo palanki.“
Nieko nesitiki iš publikos
Per pokalbį J.Dahr ne kartą dėkojo lietuvių aktorei Birutei Marcinkevičiūtei-Mar, kurios dėka turėjo galimybę dar kartą aplankyti Vilnių.
„Lietuva ir Norvegija turi daug bendra, tarp visa ko - ir stiprią teatro kultūrą. Tikiu, kad ateityje bendrausime dar daugiau. Tai
pirmas žingsnelis didelių projektų link“, - tikino aktorė, tačiau apie tolesnius planus kol kas nepanoro kalbėti - dar ne laikas.
Paklausta, ko tikisi iš Lietuvos publikos, J. Dahr nusijuokė: „Absoliučiai nieko. Svarbiausia yra ryšys, kai aktorius ką nors duoda, o žiūrovas pasiima ir jam atgal siunčia savo atsaką, nesvarbu, koks jis būtų. Niekada negali žinoti, kaip reaguos publika. Tačiau tai ir įdomu. Juk bet kada gali įvykti koks nors sprogimas.“