Savo europinėje turnė legendinis atlikėjas šįkart aplenks Lenkiją – į Lietuvą su visa grupe jis atvyks tiesiai po koncertų Vokietijoje. Todėl didžiulį susidomėjimą šiuo koncertu Vilniuje rodo ne tik Lietuvos publika, bet ir daugybė muzikanto gerbėjų iš kaimyninių šalių, ypač iš Latvijos ir Lenkijos, kurioje šio atlikėjo gerbėjų neįtikėtinai daug – B. McFerrino pavardė šioje šalyje yra tapusi kone prekiniu ženklu.
Norintiems išgirsti vienintelį B. McFerrino pasirodymą rengėjai rekomenduoja įsigyti bilietus kuo greičiau, nes jų gali tiesiog nebelikti. Jau buvo skelbta, jog „Siemens“ arenos salėje dėl šio koncerto akustinių reikalavimų ir dėl žiūrovų patogumo bus mažiau nei įprastai vietų.
Vis labiau artėjant koncertui Lietuvoje B. McFerrinas užsimena, kad laukia susitikimo su savo publika ir tiesioginio bendravimo su klausytojais, kuriuos jis kaskart stengiasi atvesti į savo muzikos pasaulį tik su jam būdingu emociniu krūviu, džiaugsmu ar net ekstaze.
Ta proga – keletas atlikėjo minčių apie savo pašaukimą, muziką, sceną, klausytojus.
Apie dainavimą ir tikėjimą
Pasirodo, jaunystėje B. McFerrinas norėjo būti kunigu: „Maždaug šešiolikos, pamenu, mąsčiau, kad noriu stoti į vienuolyną, su ta mintimi gyvenau dar kelerius metus. Vėliau, būdamas 24-erių, galvojau apie kunigystę. Bet muzika visada buvo mano gyvenimo dalis, ir dainavimas netrukus paėmė viršų...“
„Vienuolyno gyvenimo ritmas man patinka dėl to, jog kad ir ką dirbtum, tam tikromis apeigų valandomis turi viską mesti ir eiti melstis Dievui – atlikti savo tarnystę.“
Apie muzikos galias
Kaip sako B. McFerrinas, muzika gali gydyti emociškai ir netgi fiziškai: „Kai buvau vaikas, mano mama būtent taip ir darė – kai susirgdavom, ji guldydavo mus į lovą ir paleisdavo muziką, kad geriau pasijustume. Netgi dabar, jeigu ruošiuosi koncertui skaudančia gerkle arba jeigu dėl ko nors jaudinuosi, paprastai imu dainuoti, kol „išdainuoju“ visas ligas ir rūpesčius. O kai užlipu ant scenos, jaučiuosi jau daug geriau.“
Apie improvizaciją
„Wolfgangas Amadeus Mozartas, Johannas Sebastianas Bachas, Ludwigas van Beethovenas – visi jie buvo puikūs improvizatoriai. Kas išlikę iki mūsų – išliko, nes buvo užrašyta, bet mes pamirštame, kad viskas prasidėjo nuo improvizacijos. Tam tikra prasme tai, kas jų muzikoje buvo geriausia, neišliko. Improvizacija yra pamatinis judesys – išdrįsti žengti žingsnį. Atlieki vieną natą, tada kitą. Ir štai – tiesiog reikia tęsti. Nieko nereikia žinoti apie teoriją, net nereikia žinoti, ką darai. Vaikai nežino, nei kas yra joninė dermė, nei kas dorinė ar mažoras ir minoras. Jie tiesiog dainuoja.“
Apie sceną ir buvimą savimi
„Aš nesu nei mokslininkas, nei psichologas, todėl negalvojau apie „kaip“. Bet aš galvoju, ką reiškia dainuoti žmonėms ir kartu su jais, perteikti jiems muziką ir pakviesti juos praleisti laiką drauge su manimi. Aš stengiuosi ne „atlikti“ muziką. Aš stengiuosi užlipti ant scenos ir būti savimi, dainuoti taip, lyg dainuočiau savo kambaryje vien sau, bendrauti su publika taip, lyg mes gertume arbatą mano virtuvėje ir juokaudami dainuotume visokias daineles. Galbūt įveikti baimę būti savimi galime tiesiog dažniau tai darydami – dažniau būdami savimi.“
„Scenoje aš labai atsipalaidavęs. Scena – mano antrieji namai. Scena yra vieta nuotykiams ir aš esu pasiruošęs bet kam, kas vyksta ar gali įvykti. Jaučiuosi saugus. Pailsėjęs. Pilnas jėgų ir naujų galimybių. Jaučiuosi tikrai puikiai galėdamas išnaudoti savo dovaną – balsą.“
