Tikros mobilizacijos, didelės, tiek istoriškai, tiek meniškai ir konceptualiai vertingos panoramos, išsamios apžvalgos ir analizės, ko gero, reikia tikėtis kitais metais, kai Aukštaitijos sostine neretai pavadinamas miestas bus ir Lietuvos kultūros sostinė.
Dailės dienos Panevėžyje rengiamos jau keletą dešimtmečių. Jų forma, turinys, meninių akcijų ir atrakcijų gausa bei įvairovė gerokai kinta.
Sovietmečiu buvo nemažai pompastikos, netrūko valdžios dėmesio. Šventė tęsdavosi keletą dienų, į gatves išviliodavo minias miestelėnų. Vykdavo visoje šalyje garsėję vaikų piešinių ant asfalto konkursai. Ir profesionalūs dailininkai, ir mėgėjai, anuomet vadinti liaudies meistrais, atidarydavo parodas ne tik tuomečiuose miesto Parodų rūmuose, bet ir kitose įstaigose, mokyklose. Net gamyklų salėse ir koridoriuose atsirasdavo visokių žanrų dailės ekspozicijos.
Kurį laiką ši tradicija gyvavo ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bet ilgainiui darėsi mažiau masinė, neprivaloma nei mokykloms, nei juo labiau su daile nieko bendra neturinčioms įstaigoms ir organizacijoms.
Nuo 1999-ųjų Dailės dienos yra vien profesionalaus meno projektas, supažindinantis su naujausia Panevėžio, Biržų, Pasvalio ir Rokiškio dailininkų kūryba. Paprastai visų sričių kūrėjai pristatydavo poros metų kūrinius.
Šią gegužę dviejose parodinėse erdvėse – Dailės galerijoje (tapyba, skulptūra, keramika, 24 autoriai) ir „Galerijoje XX“ (meninis stiklas, tekstilė, grafika, akvarelė,14 autorių) – nuspręsta eksponuoti kūrybinę viso dvidešimtmečio panoramą.
Tai padaryta, pažymint dvi gražias sukaktis: prieš 45 metus Panevėžyje buvo įsteigtas Lietuvos dailininkų sąjungos skyrius, o 1993 m. tuomečio skyriaus pirmininko, skulptoriaus Juozo Lebednyko iniciatyva pačioje miesto širdyje, Laisvės aikštėje, įkurta LDS „Galerija XX“.
Šiuo metu Dailės sąjungos Panevėžio skyriuje, kuriam vadovauja Tomas Rudokas, yra 42 nariai. Visiems jiems kartu su kukliu parodos katalogu simboliškai įteiktos pažymos apie meno kūrėjo statusą. Tai didžiausia visuomeninė profesinė kūrybinė organizacija penktajame pagal dydį Lietuvos mieste, kuris, deja, nėra labai palankus menininkams.
Apie kūrybines industrijas, menų fabrikus, tarpdisciplininius menus čia nei kalbama, nei projektuojama, nei juo labiau realiai tose srityse kas nors įgyvendinama.
Gali būti, kad tai praktiškai nė neįmanoma. Profesionalių meno kūrėjų nėra daug, bet jiems labai toli iki sportui, sveikatinimui, municipalinėms, aišku, irgi varganos būklės kultūros įstaigoms pritaikytų rėmimo programų.
Liūdna konstatuoti, tačiau, be išties įspūdingos tarptautinių keramikos simpoziumų metu surinktos kolekcijos, miestas neturi jo dailės istoriją atspindinčios iliustracijos, kitaip tariant, nėra nei vietos, nei galimybės eksponuoti išliekamąją vertę turintį dailės turtą. Čia nebuvo ir nėra jokio fondo pirkti geriausiems kūriniams, leisti jų albumus, remti jaunus, karšinti senus, tinkamai įamžinti žymius menininkus.
Išsiblaškė po pasaulį miesto dailės patriarchu iki šiol vadinamo tapytojo K. Naruševičiaus, jo bendražygių S. Kavaliausko, A. Beresnevičiaus, K. eržanskio, E. Taločkienės, grafikės R. Stasiūnienės, tekstilininkės Laimos Gudaitienės, kiek vėliau atėjusių įsimintinų, deja, Panevėžyje neužsibuvusių E. Marcinkevičiaus, V.Ž irgulio, V. Šveikausko ir daugelio kitų kūriniai. Kai kurių nelikę nė pėdsako, nors nemažai metų Vaikų dailės mokyklai, LDS miesto skyriui atiduota, daug parodų surengta.
Sąjūdžio laikais garbusis maestro Kazimieras Žoromskis siūlėsi padovanoti miestui savo pasaulinio lygio darbus su sąlyga, kad čia būtų pastatyta tokia galerija. Net vieta buvo nusižiūrėta – romantiška Senvagės krantinė, kuri, beje, iki šiol tuščia ir neužstatyta. Deja, Panevėžys anuomet sugebėjo atsisakyti ne vieno perspektyvaus kultūrinio projekto.
Didelė ir būdinga ne tik Panevėžiui problema yra menotyros ir meno kritikos lauko nebuvimas. Diplomuotų menotyrininkų ir provincijoje nuo seno esama visai nemažai. Klausimas – kaip ir kam juos rengia, už ką ir vardan ko diplomus jiems teikia Dailės akademija? O ir Dailininkų sąjunga, jos skyriai, kuriuose, beje, menotyrininkai dažniausiai reiškiasi kaip tapytojai, grafikai ar dizaineriai, galbūt galėtų įtakoti jų aktyvesnę menotyrinę veiklą? Gal tuomet ir visuomenės domėjimasis daile būtų kur kas didesnis, požiūris – pozityvesnis.
Kad ir kaip ten būtų, menininkus vietinės kultūros bendruomenės pažįsta, myli ir gerbia. Žmonės jiems dėkingi už grožį ir šviesą, kurią jie skleidžia savo darbais, pedagogine ir visuomenine veikla.
Ateinančiais metais Panevėžys bus Lietuvos kultūros sostinė. Tikėkimės, kad už šio taip reikšmingai skambančio fasado atsivers nemažai autentiškos meninės kūrybos klodų, išgirsime ir pamatysime daug įspūdingų ir prasmingų renginių, artimiau susipažinsime su talentingais buvusiais ir esamais menininkais iš nedidelio Vidurio Lietuvos lygumoje ir savyje šiek tiek pasiklydusio miesto.