Šį choreografą medžioja garsiausios baleto ir šiuolaikinio šokio trupės – jos laiko tikra sėkme savo repertuare turėti I. Galili darbą.
– Izraelio šiuolaikinį šokį atpažįstame iš plačių, painių žingsnių, sudėtingų choreografinių junginių, nepaprastos dinamikos. Kas lėmė tokią šokio stilistiką? – paklausiau šokio korifėjo I. Galili prieš jo kelionę į Lietuvą.
– Tai pirmiausia susiję su bendra šalies situacija. Izraelis nuolat laviruoja ant bedugnės krašto. Daugelio žmonių akyse Izraelis yra karo šalis.
Bet jei nuvažiuotumėte į Izraelį, pamatytumėte, jog šalis trykšte trykšta energija, išgyvena pakilimą įvairiose srityse – žemdirbystės, mokslo, technologijų, taip pat ir meno. Viskas plėtojama ir kuriama nepaprastu greičiu. Tai susiję ne tik su nuostata, kad Izraelio tauta turi išlikti.
Manau, šis skubėjimas yra veikiau mūsų tautos saviraiškos forma. Tos pačios nuostatos galioja ir šokiui – čia svarbus tempas, dinamika, ekspresyvumas. Svarbus kiekvienas žingsnis, simbolizuojantis vieną ar kitą nuomonę.
Mėgstu juokauti, kad Izraelis – šalis, kurioje gyvena 7,5 milijono ministrų pirmininkų. Čia kiekvieno nuomonė yra svarbi ir kiekvienas nori būti išklausytas.
– O kada jūs pats susidūrėte su šokiu?
– Kai tarnavau kariuomenėje, mes šokome tautinius šokius. Tarnyba mane subrandino. Jaunas esi naivus ir nori nuversti kalnus. Kariuomenė buvo tarsi psichologijos mokykla. Po tarnybos mano, kaip šokėjo, talentą pastebėjo choreografė Nira Paz – patekau į šokio ansamblį „Batsheva”.
Pirmąjį spektaklį „Dvigubas laikas” sukūriau šioje trupėje. Jame kalbėjau apie savo ir brolio santykius – mano debiutas sulaukė sėkmės.
– Vėliau jūs persikėlėte į Olandiją, 11 metų sėkmingai vadovavote trupei „NND/Galili Dance”, buvote vienas trupės „Dansgroep Amsterdam” meno vadovų. Nuo 2010 m. esate laisvai samdomas choreografas, statote garsiausioms baleto trupėms visame pasaulyje. Kodėl ryžotės palikti nuolatinį darbą?
– Daugelį metų sėkmingai dirbau savo trupėje, taip pat padėjau įkurti penkias naujas šokio trupes, skatinau ir palaikiau jaunų choreografų kūrybines idėjas. Manau, jog kiekvienas choreografas savo trupėje turėtų skatinti šokėjų kūrybinį potencialą.
Per savo karjeros metus pasiekiau daug – susikūriau gerą choreografo ir meno vadovo reputaciją. Vis dėlto jaučiau, kad atėjo pokyčių metas. Man nebeužteko kūrybinės laisvės ir tobulėjimo galimybių. Permainos reikalingos kiekvienam asmeniui, man jos suteikė daug naujos patirties, atvėrė naujų kūrybinių kelių.
– Tie keliai jus nuvedė prie garsiausių baleto trupių: nacionalinės Velso šokio trupės, Berlyno valstybinio baleto, Anglijos nacionalinio baleto, Izraelio baleto. Kaip pavyko suderinti šiuolaikinį šokį su baletu?
– Su baleto trupėmis pradėjau dirbti karjeros pradžioje. Į tai žiūrėjau kaip į fizines pratybas. Skirtumas tarp baleto ir šiuolaikinio šokio atlikėjų vis dar milžiniškas – ir pasiruošimo, ir suvokimo prasme.
Baleto trupėse vis dar egzistuoja griežta hierarchija. Pirmiausia išmokau baleto artistų kalbos. Tada sugebėjau pasiekti, kad puikų klasikinį išsilavinimą turintys šokėjai darytų tai, ko jie paprastai scenoje nedaro.
Vis dėlto žinau, kad scenoje niekada nepamatysiu tokio tikslaus choreografinio piešinio, koks yra mano galvoje. Kita vertus, taip kuriant atsiranda laisvė: baleto atlikėjas ne tik jaučiasi esąs kūrėjas, jis iš tiesų kuria.
Šią patirtį vėliau pritaikau dirbdamas su šiuolaikinio šokio atlikėjais. Man patinka šokinėti nuo vienos valties ant kitos ir neįkristi į vandenį.
– Baletai kuriami pagal libretus. Šokio teatro ar konceptualaus šokio spektakliai turi pasakojimą, o kokią žinią siunčia grynojo šokio spektakliai? Jūs esate fizinių kūno galimybių ir choreografinio teksto virtuozas. Kaip kuriate prasmę?
– Nesvarbu, kokiai trupei kuriu – baleto ar šiuolaikinio šokio, visada turiu pradinę idėją. Taip pat turiu taisyklių sąrašą, padedantį man atsipalaiduoti ir nepatirti streso.
Įdomiausia, kai pats sulaužau savo taisykles. Tada mano kuriama choreografija tarsi atgyja ir pradeda kvėpuoti. Prasmė atsiranda kūrybiniame procese.
Man patinka darbas repeticijų salėje. Bet vos mano kūrinys patenka į sceną, jis man nebepriklauso, jis tarsi pradeda gyventi savo gyvenimą. Džiaugiuosi, jei žiūrovai mano darbuose įžvelgia ką kita nei aš.
– Spektaklio „Tylos gramatika”, kurį sukūrėte Paryžiaus konservatorijos Jaunimo baletui, idėja – tyla. Ką tai reiškia?
– Tyla – tai tarsi daugybė balsų, kuriuos girdime vienu metu. Tik labai nedaug žmonių išdrįsta iš tiesų tylėti. Spektaklyje analizuoju, kas atsitinka, kai į tylą pasineria du žmonės, kaip jie ją supranta, ką jaučia, ko ilgisi. Tai lyriškas kūrinys, apsuptas ekspresyvių šviesų.
– Šviesos jūsų darbuose turi išskirtinę estetinę reikšmę. Kodėl?
– Šviesos – manipuliacijos šaltinis. Jei supranti, ką gali šviesa ir kaip skirtingai ji pakreipia kūrinio motyvą, kiek daug pasako ar nuslepia, ji tampa neatskiriamu kūrybinio darbo įrankiu.
Jau septynetą metų dirbu su labai talentingu šviesų dizaineriu Yaronu Abulafia. Jis man padeda apibrėžti kūrinio erdvę ir laiką.
– Kokią funkciją šokis atlieka šiuolaikinėje visuomenėje? Kokia jo ateitis?
– Palyginti su kitomis meno sritimis, šokis tebeguli vystykluose – jis vis dar paskutinis meno formų sąraše, jis dar tik auga ir vystosi, tačiau kartu ir daug žada.
Šokis turi daugiau potencialo negu kiti menai. Tai nėra vien džiaugsmas, ekspresija ar jausmų perteikimas širdimi ir kūnu. Visuomenėje šokis atlieka šviečiamąją funkciją: kūno kalba mes galime išreikšti daug daugiau nei žodžiais. Linkiu, kad kiekvienas mūsų atrastų vienokį ar kitokį kelią į šokį.
Choreografą pagerbė Olandijos karalienė
I. Galili choreografo karjerą pradėjo „Batsheva” šokio trupėje, o išgarsėjo kurdamas lyrinius, bet nepaprastai ekspresyvius duetus, jėgos ir dinamikos persunktus šokio spektaklius, lydimus ypatingos šviesų dramaturgijos.
2006 m. Olandijos karalienė Beatrix I. Galili suteikė Oraniečių-Nasau dinastijos Karališkojo ordino riterio vardą už nuopelnus olandų šokiui.
Dabar I. Galili rengia choreografiją A. Borodino operai „Princas Igoris”, kuri bus rodoma kitų metų vasarį „Metropolitan Opera” scenoje Niujorke.
„Jis vienas iš nedaugelio Nyderlanduose dirbančių choreografų, sugebančių subalansuoti gležną pusiausvyrą tarp humoro, agresijos, lyrizmo, sekso ir elegancijos”, – įsitikinęs šokio kritikas M. A. Kroes.
