Venecijos bienalės "Auksinis liūtas" – svarbiausias teatro prizas Italijoje. Jo teikimo ceremonija numatyta rugpjūčio 2 d., kai bienalėje vyks 42-asis teatro festivalis. Laureatus renka bienalės direktorių taryba.
Teatro sektoriaus direktorius šiuo metu yra režisierius Alexas Rigola. Jis išvardijo daugybę priežasčių, dėl kurių 53 metų R. Castellucci vertas apdovanojimo. Tarp šių priežasčių: “Už tai, kad jis sugeba kurti scenoje naują kalbą, kuri suvienija teatrą, muziką ir vaizduojamąjį meną… Už tai, kad skatina mus dvejoti… Už tai, kad nukelia mus į paralelinius pasaulius ir vėl sugrąžina, kad iš naujo pažvelgtume į savo pasaulius ir pamatytume, jog jie visai kitokie.
Už tai, kad jam pavyksta sukurti įtaigias istorijas, kurios priverčia užmiršti, jog sėdime teatro parteryje.
Už tai, kad jo vardas siejamas su Menu. Už tai, kad jo kūrinių dėka Italija minima tarptautiniu mastu XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje.
Už tai, kad jo teatras gyvas per visus tuos darbo metus, jo kūryba neprarado naujumo nuo debiuto prieš tris dešimtmečius. Ir kad jis yra galingas įkvėpimo šaltinis jaunesnėms kartoms, kurioms jo kūryba atvėrė begalybę naujų kalbėjimo būdų teatre.”
R. Castelluci už savo spektaklius yra pelnęs keliolika tarptautinių apdovanojimų, kurių bene reikšmingiausias – Europos teatro sąjungos prizas.
Lietuvos teatro žiūrovai pažįsta R. Castellucci meną, nes teatro festivalis “Sirenos” buvo atvežęs tris jo spektaklius: vieną “Tragedia Endogonidia” dalį, spektaklį “Inferno” (“Pragaras”) pagal Dante’s Alighieri “Dieviškąją komediją” ir pernai rudenį – “Apie Dievo sūnaus veido koncepciją”.
Pastarasis kūrinys dar prieš vaidinimo vakarą buvo sukėlęs politikų bei tikinčiųjų protestus. Mat žmonės pamatė spektaklio ištrauką internete ir iš anksto nusprendė, kad R. Castellucci menas įžeis tikinčiųjų jausmus – ten, atseit, bjaurojamas Dievo paveikslas. Nacionalinio dramos teatro prieigos buvo apsuptos giedančiųjų su plakatais, įžeidinėjančiais režisierių ir “Sirenų” rengėjus.
Buvo viešai pranašaujama, kad Nacionalinį teatrą po R. Castellucci spektaklio teks “atšventinti”. Žiūrovus teko saugoti nuo juos stabdančių protestuotojų. “Sirenų” festivalis skelbė Prancūzijos vyskupų straipsnius apie tai, kad R. Castellucci spektaklis tik sutvirtina tikėjimą ir suteikia jėgų gyventi.
Į Vilnių buvo atvykęs ir pats režisierius, po spektaklio jis susitiko ir bendravo su dėkingais žiūrovais. O protesto emocijos išgaravo lyg nebuvę. Politikams tai buvo tik nesėkminga priešrinkiminė akcija.
