Paskutinė dailininko paroda šiemet surengta „789 Yifine gallery“ Pekine (Kinija). Lietuvio kūryba susižavėję kinai užsakė sukurti ir keletą ekslibrisų. Jubiliejinę M. Liugailos parodą rudenį planavusi Kauno „Eglės“ galerijos savininkė Eglė Mickutė sakė, kad, nepaisydamas jį kankinusio vėžio, dailininkas pastaraisiais metais sukūrė nemažai įdomių darbų. Kelis jų jau buvo atvežęs į galeriją. E. Mickutė patvirtino, kad planuota M. Liugailos kūrybos paroda „Eglės“ galerijoje įvyks rugsėjo mėnesį. Deja, ne jubiliejinė, o pomirtinė.
Grafikas M. Liugaila nelabai mėgdavo kalbėti apie savo kūrybą, dar rečiau duodavo interviu. Todėl jo atminimui - „Lietuvos ryte“ spausdintas pokalbis apie apdovanojimus tarptautinėse parodose ir pagrindinę jo romantiškos kūrybos temą – moterį.
– Kaip nutinka, kad taip dažnai patenkate į tarptautines parodas, nors konkurencija - nemaža?
– Jau daugelį metų gaunu asmeninius kvietimus. Kai dažnai dalyvauji tarptautinėse parodose, pelnai premijas, pasidarai pakankamai žinomas. Ir ne tik darbai, bet ir mano adresas patenka į svarbius katalogus.
– Ar tose parodose pelnytos premijos dailininką įpareigoja?
– Pagal konkurso nuostatus aš turiu jiems atspausti tam tikrą skaičių premijuoto darbo kopijų. Dažniausiai tai – 75 egzemplioriai.
– Kiek laiko tenka rinkti medžiagą vienos ar kitos temos konkursui?
– Keletą dienų, savaitę. Dažniausiai einu į Martyno Mažvydo biblioteką, nes esu įpratęs ten dirbti. Juk visiems savo darbams, estampams istorine tematika puikiausios medžiagos esu susiradęs būtent šioje bibliotekoje. Paprastai užtenka poros trejeto dienų. Kai jau turi vaizdinę medžiagą, literatūrą, tai labai lengva ir įdomu improvizuoti savaip, viską perleisti per save.
– Žmogus, kuriantis ekslibrisus – amžinas studentas?
– Beveik. Daug visko sužinai ir save praturtini. Kita vertus, ekslibrisas bei apskritai mažoji grafika – ypač palanki terpė eksperimentams.
– Ar eksperimentui nereikia didesnės erdvės?
– Ne, formatas ne toks ir svarbus. Man eksperimentas – dar geresnis savo amato įvaldymas. Esu kiek senamadiškas, senų meno tradicijų šalininkas, įsimylėjęs tą cinko plokštę, ofortą. Manau, kad tikras menininkas turi puikiai išmanyti techniką ir amatą. Jei puikiai mokėsi piešti, tuomet jau galėsi eksperimentuoti ir darkytis.
– O kodėl šalia jūsų ekslibrisų įspaustas drugelis?
– Drugelis – Svarstyklių ženklo simbolis. Dabar jį įspaudžiu šalia kiekvieno darbo – tarsi savo monogramą.
– Domitės žvaigždėmis, horoskopais?
– Taip, labai.
- Ar sunku buvo patekti į Osakos trienalę?
– Galima spręsti pagal tai, kad iš dvidešimties darbus jai pateikusių Lietuvos dailininkų buvau atrinktas tik aš. Į pirmą trienalės atrankos turą iš viso buvo atsiųsti 5062 darbai, kuriuos pristatė 1500 dailininkų iš 99 šalių. O žiuri atrinko 151 darbą iš 57 šalių. Ir man malonu, kad Lietuva ten atstovaujama. Iš kaimynų pateko vienas latvis ir du estai, o štai čekų – net keturi. Čekija jau seniai garsėja puikiais grafikais. O kiek yra šalių, iš kurių nė vienas dailininkas nepateko – tai Liuksemburgas, Bolivija, Albanija, Iranas, Turkija, Irakas ir kitos.
Osakos grafikos trienalėje leidžiamos visos technikos, net ir kompiuterinė grafika. Japonams siunčiau aštuonias skaidres, o jie pasirinko estampą „Pusryčiai prie kolekcijos“. Didįjį trienalės prizą gavo Izraelio menininkas, sidabrą – japonas ir meksikietis.
– O kaip vertinate tarptautinę Krokuvos grafikos bienalę, kurioje tradiciškai dalyvauja po keletą Lietuvos dailininkų?
– Krokuvos bienalėje irgi tenka praeiti kelis atrankos turus. Iš pradžių siunti skaidres, nuotraukas, paskui gauni pranešimą, jog toks ir toks darbas atrinktas, prašom atsiųsti originalą.
- Ar dažnai tenka atsisakyti kvietimų?
– Ateina laikas, kai turi rinktis, nes tiesiog fiziškai nesuspėji. Para, deja, turi tik dvidešimt keturias valandas. Renkuosi parodą pagal tai, kur terminai palankesni, kur gali daugiau pasireikšti fantazija. Kai kurios temos siejasi viena su kita, tuomet dirbti lengviau, tik svarbu nesikartoti. Jei eskizuose tai pastebiu, tuoj metu juos lauk. Aš paprastai piešiu daug eskizų, bet pastebėjau, kad dažniausiai grįžtu prie pirmųjų, nes jie būna patys spontaniškiausi ir patys tikriausi.
– Kas svarbiausias jūsų darbų kritikas?
– Pirmas žmogus, kuriam parodau net eskizus, yra žmona. Man reikalingas kažkoks užtikrinimas iš šalies. Ir visai nesvarbu, kokius sprendimus aš priimsiu pats, gal net atvirkščiai padarysiu, bet man tai svarbu. Man svarbu, kad žiūrovas mano darbams nebūtų abejingas, o kaip jis atsilieps – gerai, ar blogai, tai jau ne taip svarbu. Kita vertus, ar gali persiversti per galvą? Aš esu toks, koks esu.
– Gal galėtumėte įvardinti esminę savo kūrybos temą?
- Moteris. Per ją viską išsakau. Ar noriu, ar nenoriu, ji visuomet figūruoja mano darbuose. Žinoma, visos ją supančios smulkios detalės man taip pat reikšmingos. Kai dirbu, viskas pasidaro labai įdomu, kiekviena detalė – prasminga. Juk visas pasaulis, visa visata sudaryta iš detalių, detalyčių, ir kiekviena jų turi savo tikslą, prasmę, vietą. Kaip mašinos greičių dėžė – daugybė atskirų dantračių, kurie vienas be kito – ne mechanizmas, o tiktai metalo krūva.
– Įdomu pasakoti istorijas?
– Gal mano darbai ir turi literatūriškumo, bet aš jo nesibaidau. Kai žiūrovai garsiai komentuoja mano darbus, aš pastebiu, jog jie pratęsia tas istorijas. Tai mane be galo žavi, pasirodo žmonės kupini fantazijos. Taigi mano darbų rėmus galima praplėsti į bet kurį šoną.
– Kas patraukia kitų grafikų kūryboje?
– Man patinka žiūrėti darbus tų menininkų, nebūtinai grafikų, kurie yra labai nuoširdžiai padaryti. Ir visai nesvarbu, ar tai detalus pasakojimas, ar vienui vienas brūkšnys.
– Ar dažnai vykstate į parodas, kuriose eksponuojami jūsų darbai?
– Lietuvoje – taip. Galėjau vykti ir į Japoniją ar Italiją, bet tai pernelyg brangu.
– Gal pačiam išvažiuoti – ne taip ir svarbu?
– Labai svarbu. Svarbu pamatyti, kas darosi pasaulyje, kuo žmonės gyvena, koks ten yra menas. Tai didžiulis dalykas. Kelionės būtų didžiulis impulsas kūrybai, bet trukdo finansų stygius. Juk net geriausios poligrafijos katalogas neatstos originalo. Atsimenu, kai pamačiau Renesanso tapybos originalus, iki tol žinotus vien iš knygų. Tai man buvo tiesiog šoko terapija – visiškai kiti darbai. O kai buvau grafikų kongrese Čekijoje, pamačiau slovakų grafiko Albino Brunovsky originalus, kurie taip pat paliko didžiulį įspūdį. Kataloguose darbai netenka savo esminės energijos.
Aš save laikau viešumą mėgstančiu žmogumi. Aišku, kai pradedu dirbti, tai užsidarau, nieko aplinkui nenoriu matyti nei žinoti. Bet tik tam periodui. Tada aš turiu savo pasaulį.
– Nuo politinio gyvenimo irgi nesate nuošalėje?
– Ne, kiek traukia mano smegeninė, viską žinau. Man atrodo, kad kiekvienam menininkui bet koks atsiribojimas nuo realaus gyvenimo – nesąmonė.
– Dažnai pasigirsta balsų, kad apžvalginės grafikos parodos jau atgyveno ir yra nebereikalingos.
– Manau, kad reikalingos, nes jos rengiamos ir kitose šalyse. Žinoma, būtų puiku jas paversti tarptautinėmis, kaip visame civilizuotame pasaulyje. Bet ir tam trūksta finansų. Mūsų grafikai labai kūrybingi, ir per tuos trejus metus tarp apžvalginių parodų jie galėtų sukurti daug daugiau naujų darbų. Tačiau dabar tai tiesiog neįmanoma, žinant dailės reikmenų kainas ir finansinę menininkų padėtį. Juk niekam ne paslaptis, kad labai daug menininkų ypač sunkiai verčiasi.
– Ar jums pačiam tenka imtis pašalinių darbų, užsakymų?
– Aš niekada gyvenime nė vieno užsakymo nevadindavau „chaltūra“, ar kaip sako – „benzinui“. Imdavausi rimtai bet kokio reikalo. Man atrodo, kad todėl žmonės ir vertina tai, ką padarau. Aš firmos vardo gadinti nelinkęs, nes užsakovai labai greitai pastebi blefą, atmestinį požiūrį. Ypač knygų daug tenka daryti, dar nuo studentavimo laikų. Anksčiau daug draugavau su „Vaga“, „Vyturiu“, o po to atsirado privačios leidyklos – „Alma littera“ ir kitos.
– Kas padeda dirbti – knygos, teatras, kinas, muzika?
– Mano darbo kambaryje nuo ryto iki nakties skamba muzika – Jeanas Michelis Jarre'as, Vangelis, „Pink Floyd“. Kosminiai romantikai. Jie labai veikia mano psichiką, mąstymą, fantazijas. Man ta muzika – lyg savotiška meditacija. O darbo ritmą aš su amžiumi esu priverstas keisti, nes būdavau pelėda, mėgdavau dirbti naktimis. O dabar žiūriu, kad daugiausia ištempiu iki pirmos. Kūrybingiausias laikas – maždaug nuo devintos vakaro.
Šiaip jau labai dažnai trinuosi knygynuose. Perku knygas ir vis manau, kad kada nors ateis senatvė, pensija – tada ir paskaitysiu.
– Nejaugi dabar nieko neskaitote?
– „Lietuvos rytą“. Be laikraščio aš neįsivaizduoju dienos pradžios. Kultūrinę periodiką perku pasivartęs, jei ten randu įdomių publikacijų. Esu pripratęs prie prenumeruojamos spaudos, kaip ir visa mano šeimyna. Iš ryto nėra nieko nėra malonesnio kaip gauti puodą kavos, nueiti iki pašto dėžės, išsiimti laikraštį, atsinešti į virtuvę ir – pirmyn.