Kai prie Alantos dvaro sustojo karieta ir iš jos išlipo ponas Tadeušas, prasidėjo šventė, paraginusi muziejininkus nupūsti dulkes nuo eksponatų, išlįsti iš saugyklų, fondų, ir įkvėpti oro visa krūtine.
Marga minia džiūgavo, plojo, mojavo nosinaitėmis ponui. Stilingomis suknelėmis pasipuošusios moterys ištraukė iš savo močiučių spintų skrybėlaites, pirštines, rankines, o vyrai - kaklaskares, liemenes.
Poną pasitikęs tijūnas pagyrė jį, kad per žiemą gyvendamas Paryžiuje neužmiršo lietuvių kalbos.
„Taigi davei man dvi litvinkas, ar neprisimeni?“ - pamerkė akį tijūnui ponas Tadeušas, išgarsėjęs meilės nuotykiais.
Prisiminė sukilimo sukaktį
Šį istorinį personažą jau trečią kartą įkūnijo aktorius Remigijus Vilkaitis, o pono dešiniąja ranka tapo į tijūno kailį įsijautęs Alantos technologijų ir verslo mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis.
„Dukart per metus užsiklijuoju ūsus, užsisegu sermėgą, kad pabūčiau ponu Tadeušu“, - kalbėjo vilnietis aktorius R. Vilkaitis.
Alantos dvaro istorija yra paini. Iki 1828-ųjų Alantą valdė Radvilų giminė, iš kurios dvarą nupirko lenkas Tadeušas Pac-Pomarnackis (1763-1849). Jis mirė bevaikis.
Vėliau dvarą perėmė augintis - pusbrolio sūnus Vladislovas Pac-Pomarnackis (1806-1881).
Jis buvo žiaurus. Valstiečiams teko nemažai vargo iškęsti. Alantos baudžiauninkai pasisiūdavo drobines kelnes su siauromis ir ilgomis kišenėmis, kad ponas nematytų, kaip jie vagia grūdus, ir vaikščiodavo pasmukusiomis kelnėmis.
Tai priminė Alantos gimnazijos moksleiviai, paruošę Europos muziejaus nakčiai specialią programą apie baudžiavos laikus.
Tačiau šiemet vaidinti poną nėra smagu, nes Lietuvoje yra švenčiamas 1863-ųjų sukilimo 150-asis jubiliejus.
„Juk negerai būti ponu, kai visi sukilę ir apsiginklavę dalgiais, šakėmis, kada dega dvarai, o žmonės - susipjovę, susipriešinę.
Bet tebūnie šis vakaras nuostabus, kaip visa muziejų naktis Lietuvoje.
Tikiu, sulauksime to meto, kai galėsime vienas į kitą kreiptis„Mielieji“ ir niekas iš to nesišaipys, kaip buvo kadaise“, - kalbėjo R. Vilkaitis.
Garsėjo meno kolekcijomis
Paskutiniuoju Alantos dvaro savininku iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Tadeušas Pac-Pomarnackis. 1853-siais čia iškilo neoromantinių bruožų, itališkos vilos stiliaus rūmai su apžvalgos bokštu, tvartais, arklidėmis ir ūkiniais pastatais.
Tadeušas mokėjo daug užsienio kalbų, mėgo keliauti, domėjosi menais ir kaupė įspūdingas kolekcijas Alantos dvarui.
Pavyzdžiui, dvare buvo įrengtas Liudviko XV stiliaus kambarys, spindėjęs karališka prabanga, tai buvo memorialinis visos giminės kambarys.
Rūmų valgomąjį puošė japonų ir kinų porcelianas, prabangus sietynas, buvo įspūdingas rytietiškų kolekcijų kambarys, taip pat XIX amžiaus kavos ir arbatos salonas, kuriame stovėjo angliško stiliaus klubiniai baldai.
Apie tai liudija nuotraukos iš Alicijos Pac-Pomarnackos šeimos archyvo, publikuojamos leidinyje „Alantos dvaras“ (tekstų autorė - Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė, dailininkė - Rasa Leonavičiūtė).
Šį dvaro klestėjimo laikotarpį priminė į Alantą atvykęs senosios muzikos ir šokio ansamblis „Baltoji Pavana“.
Vaidino taip pat muziejininkai
Šokėjams išsivaikščiojus, tijūnas pakvietė poną Tadeušą ateiti į salę pasiklausyti netikėtai į Alantą užsukusių klajojančių artistų, kurie vyko iš Paryžiaus į Rygą. Ši žinia žaibiškai apskriejo, todėl dvaro menėje pritrūko kėdžių žiūrovams.
Šįkart scenos vaizdelius iš XIX pabaigos ir XX amžiaus pradžios rodė sostinės muziejininkai.
Atsivežę autentišką XIX amžiaus muzikos instrumentą „šarmanką“, vilniečiai dainavo romansus, šoko, o prakalbinę lėles pasakojo istorijas apie Alantos poną.
„Šią programą derinome prie pono Tadeušo. Tai - mūsų „užklasinė“ veikla“, - pasakojo Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus direktorė Regina Lopienė.
„Meniškų sielų draugija“, kurią šiame muziejuje įkūrė Janina Armonaitė, nėra koncertuojanti grupė.
Iš pradžių muziejuje dirbantys dailėtyrininkai, muzikologai, restauratoriai, stengėsi tik pasveikinti savo kolegas, švenčiančius jubiliejus, todėl repetuodavo po darbo ar per pietų pertrauką.
Taip gimė ne viena programa, bet muziejininkai nevadina savęs scenos profesionalais.
Pavyzdžiui, baigusi istorijos studijas R. Lopienė mėgsta dainuoti. „Jaudinuosi prieš kiekvieną pasirodymą, manęs gali klausyti vos keli žmonės, bet vis tiek nėra lengva“, - prisipažino ji.
Gilios tradicijos
Gyvosios istorijos renginio „Ponas atvažiuoja“ sumanytoja Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė priminė, kad šis ežerų kraštas nuo seno traukia vasarotojus. „Pavasarį visada norime pasitikti savo poilsiautojus, o rudenį - juos palydėti.
Juokaudami sakome, kad Alantos ponas pirmasis suprato, koks gražus Molėtų kraštas ir pirmasis įkūrė savo sodybą - vasaros rezidenciją“, - sakė V. Kazlienė.
Parodoje - gobelenai
Tai, kad verta užsukti į Alantos dvarą, rodo taip pat šiuo metu veikianti profesionalios tekstilininkės Vitalijos Lamauskaitės- Miškinienės kūrybos paroda, o kai kurie jos austi gobelenai pasiskolinti iš Lietuvos dailės muziejaus.
Alantoje gyvenanti menininkė vakar šventė 71-ąjį gimtadienį.
V. Miškinienė buvo pasipuošusi tautiniais drabužiais, kuriuos pati audė ir siuvinėjo. Ant galvos dailininkė buvo uždėjusi kepurėlę, nes anksčiau kaime ištekėjusios moterys neidavo iš namų palaidais plaukais.
