R. Lipinaitytė – aistra ir nuoširdumu spinduliuojanti smuikininkė. Atlikėja yra daugelio respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatė, orkestro „Kremerata Baltica“ narė, solistė, savo koncertuose stebinanti originaliu repertuaro pasirinkimu. Smuikininkė pasidalino mintimis apie smuiko svarbą, saviraišką bei išgyvenimus koncertuose.
- Kiek jums svarbus smuikas? Kuo jis išskirtinis?
- Smuikas yra mano viso gyvenimo palydovas. Nebepamenu to meto, kai jo dar nebuvo šalia. Kaip ir kiekvieni santykiai mūsiškiai išgyvena ir pakilimą, ir pykti, tačiau dažniausiai jie darnūs. Nors mano veikla labai įvairi, susijusi ne tik su grojimu, neįsivaizduočiau gyvenimo, kuriame neliktų vietos šiam instrumentui.
- Kas jums yra grojimas: savęs dalijimas ar saviraiška?
- Žinoma, kad saviraiška grojant svarbu. Grodama visuomet atiduodu dalelę savęs, noriu, kad klausytojas pajustų tai, ką jaučiu aš, išgirstų tai, ką bandau pasakyti savo muzikavimu. Tačiau labai norėtųsi, kad šios mintys ir jausmai nenutoltų nuo muzikos esmės, kompozitoriaus sumanymo, idėjų. Mano nuomone, kūrinys yra bendras kompozitoriaus ir atlikėjo produktas: tiek kompozitoriui be atlikėjo, tiek atlikėjui be kompozitoriaus gyvuoti būtų sunku.
- Koks skirtumas groti gimtosios šalies ir užsienio auditorijai?
- Skirtumas tikrai yra. Gimtojoje šalyje visada jaučiu kritiškesnį publikos požiūrį. Tai vieta, kur esu gimusi, augusi, ir daug puikių muzikantų gerai žino mano sugebėjimus, pasiekimus, jie stebėjo visą mano muzikini augimą. Todėl koncertuodama namuose negaliu groti blogiau nei kitur. Noriu, kad kiekvienas kartas būtų vis kitoks, naujas, nenuviltų klausytojų.
Užsienio šalyse kiekvieną kartą su klausytoju susipažįsti naujai, jie tavęs nelygina su tavim pačia. Todėl koncertuodama užsienyje jaučiuosi visuomet ramiau, nors nenoriu pasakyti, kad tenka mažiau atsakomybės – groti visada reikia atiduodant visas jėgas.
Koncertas „Smuiko magija“ - gegužės 27 dieną 19 valandą Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30, Vilnius).
