Seniausias Lietuvoje folkloro festivalis kvietė į Vilniaus kiemus ir kiemelius, aikštes ir uždaras erdves įvairių tautų muzikos garsais, marga tautodailininkų ir kitų amatininkų muge Gedimino prospekte. Pagrindiniai koncertai iki vėlaus vakaro skambėjo V. Kudirkos aikštės scenoje, visi buvo kviečiami šokti ir dainuoti.
Šių metų festivalio programa džiugino daugiau kaip 40 renginių, tradicinių ir naujų. Festivalio svečiai per keturias dienas galėjo išvysti tiek savo etnines dainavimo, giedojimo, šokio ar muzikavimo tradicijas tęsiančių Lietuvos bei užsienio - Baltarusijos, Italijos, Ispanijos, Latvijos, Turkijos, Anglijos, Žaliojo Kyšulio salų - svečių folkloro ansamblių koncertus, tiek jaunimo šiuolaikinio folkloro grupių pasirodymus, „Nakties muzikos“ ciklo projektus.
Šokėjų, klausytojų ir žiūrovų laukė ir tradiciniai šokių vakarai, kiti teminiai koncertai, o festivalį vainikavo tradicinės festivalio dalyvių eitynės. Tarmių metais daug dėmesio festivalyje buvo skiriama tarmėms ir jomis dar kalbantiems.
Tarp daugybės festivalio renginių sekmadienį V. Kudirkos aikštėje surengtas Lietuvos liaudies kultūros centro atkurto I-XIV a. žemaičių genties archeologinio kostiumo pristatymas dalyvaujant kūrybinio folkloro grupei „Sedula“ ir Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“.
Archeologiniais drabužiais pastaruoju metu susidomėta visoje Europoje. Lietuvoje pirmiausia pavyko rekonstruoti kuršių krašto apeiginius drabužius, dabar - žemaičių.
Archeologų aprašuose pasakojama, jog viena svarbiausių detalių – marškiniai. Jie siuvami be apykaklės iš baltos drobės. Moterys nešiodavo ilgus, iki kojos čiurnos marškinius, vyrai – pusilgius, sulig nuleistomis rankomis.
Priekyje būdavo paliekama kaklo prakirpa. Ją susegdavo žalvarine sege. Marškinių rankovės visada būdavo ilgos, lygios, be rankogalių. Rankogalius atstodavo žalvarinės apyrankės.
Sijonus siūdavo iš neraštuoto, tamsių spalvų, vilnonio arba pusvilnonio audinio. Moterys sijoną apsijuosdavo ant ilgų marškinių viršaus. Archeologų teigimu, moterys kartais dėvėdavo ir sukneles. Jos būdavo siuvamos iš dviejų vilnonio audinio atraižų. Ties raktikauliais atskiros suknelės dalys būdavo sujungiamos smeigėmis, o per liemenį sujuostos.
Svarbus archeologinio moters kostiumo elementas skraistė. Skraistes siūdavo iš šilto vilnonio audinio. Skraistės pakraščius dažniausia puošdavo juostelėmis, kartais ir žalvariniais skambaliukais. Skraistė prie kaklo būdavo susegama didele pasagine arba lankine sege arba smeigėmis.
Archeologinį vyro kostiumą sudarydavo kelnės, marškiniai ir sermėga. Kelnės būdavo siuvamos ilgos arba iki pusės blauzdų. Jų apačia būdavo suimama autais arba kojinėmis. Ties juosmeniu būdavo surišamos juostele.
Sermėga tarnaudavo kaip viršutinis rūbas. Todėl ją siūdavo iš milo arba vilnonio audinio. Rankogalius puošdavo odos juostele. Populiariausias sermėgos ilgis – sulig nuleistomis rankomis. Archeologiniame kostiume labai svarbūs žalvariniai papuošalai.
