Pirmieji roko atlaidai: apie praeitį – su ironija, apie dabartį – su liūdesiu

Kaip ir sovietmečiu, kitokiai, savaiminei kūrybai nėra nei galimybių, nei progų prasimušti į saulės šviesą, be to, jai kelią pastoja ir oficialioji, valstybės ir jos ministerijų globojama ir proteguojama akademinė kultūra.

Tad nieko keista, kad tikrasis Lietuvos plačiosios muzikos pajėgumas ir lygis tuojau pat atsiskleidžia tarptautinėje scenoje – net ir tokiame gerokai nusivažiavusiame renginyje, kaip „Eurovizija“, kuriame mes dažniausiai būname „antri nuo galo“.

Tokį negailestingą verdiktą visuomenei skelbia neakademinės ir ne popscenos veteranai, totalitarinės okupacijos metu šalyje pradėję roko judėjimą, kurie jau ketvirtadienį dalyvaus istoriniame renginyje – „Roko atlaiduose“. Pirmą kartą scenoje įvairių 7-ojo, 8-ojo ir 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečių grupių atstovus subursiančiame koncerte gros ir dabartinis jaunimas. Tad „senukais“ ir „dinozaurais“ save vadinantys veteranai tikisi, jog jų palikimas vis dėlto nevirs vien tik muziejiniu reliktu, įdomiu pirmiausiai tik jiems patiems.

Pirmą kartą Lietuvoje rengiami „Roko atlaidai“ šį ketvirtadienį, 19 val. drebins sostinės klubo „Artistai pub“ kiemelį.

Renginį įkvėpė žinomas nekomercinės scenos veikėjas, grupės „Skylė“ lyderis, muzikos istorikas Rokas Radzevičius, kurio istorinis veikalas „Lietuvos roko pionieriai“ Lietuvos kompozitorių sąjungos buvo pripažintas geriausiu praėjusių metų muzikologijos kūriniu.

Tai – tikra likimo ironija. Vienas iš svarbiausių šios knygos akcentų – nuožmi autoriaus kritika dabartinei „Sistemai“, kuri esą dusina ir smaugia „tikrąją“, neoficialiąją ir savaiminę kūrybą ne mažiau brutaliai nei sovietinis režimas. O viena iš R. Radzevičiaus demaskuotos „Sistemos“ dalių – oficialioji akademinė bei „rimtoji“ muzika ir jos institucijos, iš kurių viena staiga ėmė ir apdovanojo tokį nuožmų savo kritiką.

Apie tinkamą R. Radzevičiaus veikalo bei jo herojų pagerbimą nuo seno mąstė ir Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto Alumni draugija, kurios nariu yra ir pats „Skylės“ lyderis. Laikui bėgant, idėja apie paprastą knygos pristatymo renginį virto mintimi surengti festivalį primenantį koncertą, knygą paverčiant ir jo pagrindu, ir fonu.

Kodėl „atlaidai“? O kodėl gi ne? Juk R. Radzevičiaus knygoje apie roką nuolatos kalbama kaip apie tikėjimą, koks jis tam tikra prasme ir yra. Juk rokas istoriškai – ne tik muzikos srovė, bet ir tam tikrų fundamentalių vertybių – pavyzdžiui, laisvės – atitikmuo. Kita vertus, maištinga ironija taip pat visuomet buvo esminė roko, kaip reiškinio, dalis.

Tačiau žodis „atlaidai“ čia turi ir kitą konotaciją. Pagal iniciatyvinės grupės sumanymą, renginys ateityje galbūt pretenduos tapti kasmetiniu – tačiau tai, žinoma, priklausys nuo jo sėkmės. Jau dabar jis pretenduoja būti ne tik muzikiniu, bet ir socialiniu bei kultūriniu įvykiu.

Skirtingų kartų – ne tik senimo, bet ir jaunimo – susitikimas vienoje scenoje turėtų simbolizuoti tai, kad roko dvasia dar gyva ir mūsų padangėje gali gyvuoti naujais ir kitokiais pavidalais, nei senieji.

Bet, žinoma, pagrindinis renginio akcentas – pagarba roko įpūtėjams Lietuvoje, ir tokiems žmonėms, kaip žymusis istorikas Alfredas Bumblauskas, prieš daugiau nei dešimtmetį, paskatinęs studentą R. Radzevičių imtis to darbo, kuris iš pradžių virto elektronine, o dabar – popierine knyga.

Siekdami kuo tvirčiau įamžinti ankstyvąją roko istoriją, renginio organizatoriai šia proga parengė ir specialią kompaktinę plokštelę su įvairių Lietuvos roko pradininkų kūriniais. Ją, kaip ir knygą „Lietuvos roko pionieriai“, bus galima įsigyti renginio metu.

Tiesa, dauguma į sceną užkopsiančių lietuviškojo roko pradininkų bei vėlesnių tradicijos tęsėjų, nors ir džiaugiasi pačia renginio idėja, toli gražu netrykšta optimizmu dėl roko ir muzikos kultūros šalyje ateities apskritai.

„Žinoma, tai, kad apskritai dar kažkas kažką daro ir kad vyksta toks renginys – tik pozityvu. Tačiau pirmiausiai aš tai vertinčiau, kaip vertinamas kiekvienas simbolinis praeities prisiminimas bei pagerbimas, pastangos, kad kokių nors dalykų galutinai nepamirštų.

Gali būti, kad tai įdomu tik patiems mums ir dar saujelei žmonių“, - portalui lrytas.lt sakė vienas iš lietuviškojo roko pradininkų, druskininkietis Mikas Suraučius.

Pasak jo, tokie renginiai turėtų vykti nuolat, o tikro roko ir tikro – autentiško bei originalaus - muzikavimo reikalai Lietuvoje yra „visiškai apleisti“.

„Pataisyti reikalus mūsų padangėje, švelniai tariant, būtų ne taip paprasta. Juk dabar mūsų, kaip visuomenės, muzikos gyvenime dominuoja tas popsas, kurio stilius – tai stiliaus nebuvimas. Tai iš esmės – nevykę plagiatai, kuriuose jokio postūmio iš vidaus ir dvasinio turinio.

Kitaip tariant, akivaizdu, kad ir dabar viską diktuoja nuo sovietmečio užsilikęs vokiško bei graikiško folkloro ir rusiškų „čestuškių“ mišinys bei surogatas. Na, pamenate, S. Povilaitis ir visi „Švieski man vėl“, „Nerija“, „Kopų balsai“. Tas štampas „tralialia umpapa“ įkaltas keliems dešimtmečiams, prieš tai lygiagrečiai išnaikinus roką, bigbytą ar kitas panašias sroves dar jų užuomazgose“, - sakė M. Suraučius.

Todėl, pasak jo, neatsitiktinai lietuviška masinė muzika bet kokioje tarptautinėje arenoje dažniausiai patiria fiasko: „Taip atsitinka net ir tokiame virtuviniame konkursėlyje kaip „Eurovizija“.

Itin griežtai apie Lietuvos plačiosios muzikinės kultūros reikalus kalbėjo ir kita senosios roko scenos veteranė - Džinsine močiute save vadinanti buvusios merginų roko grupės „Bitės“ lyderė Jūratė Dineikaitė.

„Sovietmečiu vyko tikras roko genocidas, vykdytas ir specialiai valdžios kurtas oficialiosios „estradinės muzikos“ pagalba. Tačiau tam tikrus mąstymo štampus galima aiškiai matyti ir dabar – pavyzdžiui, ir tarp akademinės muzikos profesorių, ir tarp kaimo bobučių vyraujantį įsitikinimą, kad rokas – tai ne tik žalinga „velnio“ muzika, bet ir „žemo lygio“ sinonimas“, - sakė KGB sunaikintos grupės atstovė.

Pasak J. Dineikaitės, jai nesuprantama, kaip galima „nepripažinti paties žanro“. „Juk man „Pink Floyd“ - tai Richardas Wagneris, Freddie Mercury – tai Sergejus Prokofjevas, o „Scorpions“ - tai apskritai Ludwigas van Beethovenas“, - tvirtino iš klasikinės muzikos studijų į roką pasukusi ir smuiką į bosinę gitarą jaunystėje iškeitusi moteris.

Nors pati J. Dineikaitė seniai nebeima į rankas gitaros ir nekoncertuos renginyje, ji pasiryžusi kalbėti nuo jo scenos ir patį renginį vertina labai džiugiai bei optimistiškai.

„Aš manau, kad šitas renginys – ne tik labai gražus, bet ir svarbus bei reikalingas. Juk akivaizdu, kad jį inspiravusi knyga apskritai daug ką išjudino. Jau daug žmonių, kokį 40 metų apskritai nieko nežinoję apie knygoje aprašomus dalykus, dabar apie tai kalba, o žodis „rokas“ ėmė vis dažniau skambėti net ten kur to mažiausiai buvo galima tikėtis – pavyzdžiui, net televizijų dainų konkursuose.

Tad šis koncertas nors ir greičiausiai jokios revoliucijos nesukurs, vis tiek yra ženklas, kad vyksta kažkoks bendras sujudimas ir procesas. Tad dėl to reikia tik džiaugtis“, - sakė vienu iš renginio talismanų virtusi Džinsinė močiutė.

Išskirtiniai atlaidų dalyviai – jų proga vėl susibūrę pogrindžio triukšmadariai „Mind's Disorder“, kurie vadinti „pankroku trys metai iki „Sex pistols“ ar noise stiliaus pradininkais ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

„Mind's Disorder“ diskografijoje – net apie dvidešimt ypatingai ekstremaliomis sąlygomis įrašytų ekstremalios muzikos albumų, tačiau jų istorijoje – tik vienas viešas maždaug penkiolikos minučių trukmės koncertas, kurį nutraukė milicija.

Vienas iš grupės lyderių, Arvydas Makauskas-Makys šiuo metu yra ir kitos legendinės pogrindinio avangardinio roko grupės „Ir visa tai kas yra gražu, yra gražu“ vokalistas. Ši grupė taip pat pasirodys atlaidų scenoje, demonstruodama simbolišką tradicijos tęstinumą.

„Jeigu tai atlaidai, tai, žinoma, turėtų būti ne vienetinis renginys. Šiaip idėja – labai graži, tik, kita vertus, iš paties grojimo aš mažai ko tikiuosi. Bijau, kad tai nebūtų tik senukų memuarai ar savotiškas paverkšlenimas: „o tada kaip faina buvo, kai buvome jauni. Vis dėlto, bet kokiu atveju patiems bus labai įdomu.

Aišku, labai gerai, kad prie renginio nusprendė prisijungti ir šiuolaikinio jaunimo, nors mes ir ne kokį dramenbeisą čia grosim. Aš ir savo vaikams nuolatos kalu, kad keitimasis informacija ir bendravimas – savaiminė vertybė. Tad aš – už bendravimą“, - sakė Makys.

Paklaustas, kokią programą parengė koncertui, jis buvo lakoniškas: „Triukšmausim. Varysim punk noise'ą“.

Paprašytas įvertinti Lietuvos muzikinės kultūros dabartį, A. Makauskas sakė „iš principo sutinkąs“ su mintimi, kad ji – ne mažiau liūdna, nei sovietmečiu.

„Viską valdo ir diktuoja greiti pinigai. Tačiau taip yra ir visame pasaulyje. Štai kokia nors gera roko grupė groja dešimt metų kur nors rūsyje, niekas apie ją nežino, o sužino tik tada, kai kokia nors jos viena daina kaip nors užkopia į topus.

Kita vertus, aš nesutikčiau su tuo, kad tikras rokas mirė. Jis iš principo negali mirti. Juk ir Lietuvoje, apsilankius, pavyzdžiui, festivalyje „Garažas“, matyti tiek daug gero jaunimo, galingos chebros. Tik, aišku, jų nelabai kas žino, jiems labai sunku prasimušti“, - svarstė „disorderių“ atstovas.

Tuo tarpu kitas žinomas preities ir dabarties nekomercinės scenos atstovas Andrius Kulikauskas tvirtina, kad tiek Lietuvos, tiek likusio pasaulio kai kuriose roko kryptyse bei srovėse „jau viskas pasakyta, o visos galimybės – išsemtos“.

„Po kokių nors „Pink Floyd“, pavyzdžiui, artroke jau nelabai yra ką pasakyti. Tad belieka tik atkartoti ar pergroti pagrindinius dalykus, iš seno naujai paimant tai, kas buvo gražiausio ir vertingiausio.

Bet, žinoma, tuomet, kai mes pradėjome, kūryba buvo žymiai natūralesnė ir spontaniškesnė, nebuvo tokios komercijos. Rūsyje susėsdavo, ko nors pavartodavo ir, žiūrėk, jau mato šokoladinius debesis ir iš karto visa tai įgroja“, - sakė bardas.

Tačiau jis gyrė atlaidų idėją ir iniciatyvą. „Gerai, kad tokie dalykai vyksta. Ne visi dabar tokie drąsūs. Vien ką reiškia jau tai, kad iš Druskininkų pavyks parsiskraidinti M. Suraučių. Gerai dar būtų ką nors panašaus Kaune suorganizuoti – juk ten taip pat visko anuo metu vyko ne mažiau nei Vilniuje“, - sakė A. Kulikauskas.

Taip pat jis tikėjosi, kad nekomercinės muzikos kultūra gali ne tik atgimti, bet ir plėstis. „Žiūrėkit, kaip bardai išsikerojo, nors iš pradžių jų renginiai tilpdavo Mokytojų namų svetainėje. Be to, gal ir jaunimas kokios nors senos dvasios ir kūrybinių idėjų pasisems“, - vylėsi A. Kulikauskas.

Progą „pajudėti į priekį“ įžvelgė ir 8-ojo bei 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio grupės „Balana“ narys Audrius Balsys – tiesa, pirmiausiai sau patiems.

„Mes ir taip darome jaunystės muzikos įrašus. Dabar atsirado dar viena proga ir susitikti bei pabendrauti, ir pajudėti į priekį. O laikas jau parodys, ar tai į ką nors išsivystys“, - sakė A. Balsys.

Kalbėdamas apie dabartį, atlikėjas tiesiog konstatavo, kad „laikas – kardinaliai pasikeitęs“. „Žmonės dabar negali pakankamai skirti nei laiko, nei lėšų tam, kad paklausytų muzikos, nueitų į teatrą, todėl vartoja tai, kas jiems čia pat ir dabar yra pasiūloma“, - sakė muzikantas.

Jis teigė nesąs optimistas, vertindamas roko ir apskritai nekomercinės muzikos šalyje perspektyvas.

„Žinoma, gražių dalykų ir daigų tikrai matyti – kad ir tame pačiame festivalyje „Garažas“. Tačiau tie kolektyvai, norėdami prasimušti, turi, arba groti, atsiprašant, š..., arba ir toliau likti pogrindyje. Šia prasme padėtis panaši į sovietinius laikus.

Tuo tarpu kokiose nors Skandinavijos šalyse neformalioji ir nekomercinė muzika yra virtusi net valstybės eksporto preke. Pavyzdžiui, jų sunkiojo metalo muzikos tarptautinė plėtra palaikoma netgi diplomatiniais kanalais“, - dėstė A. Balsys.

Prastai dabartinę padėtį vertino ir kitas Lietuvos roko, dar vadinto „bigbytu“ kūrėjas, Edmundas Urbonas.

„Spontaniškos, tikros kūrybos beveik nėra. Dabar dauguma tik žiūri, kaip greitus pinigus uždirbti ir įtikti, ir tiek. Norėtųsi, kad jaunimas burtųsi į klubus, iš entuziazmo grotų, tačiau dabar daugių daugiausiai namuose pamuzikuoja, ir tiek“, - sakė kompozitorius ir atlikėjas.

Tačiau alternatyviosios scenos jaunimo grupės „Movo“ atstovai, kurie savo iniciatyva pasiprašė įleidžiami į atlaidų sceną, teigia, jog jaunimui tikrai reikia tikro roko.

„Išgirdome apie renginį per televiziją ir pasiprašėme būti dalyviais, norėdami parodyti, kad ir jaunimas supranta tikrą roką ir domisi jo istorija. Mes „Gintarėlių“ ir „Gėlių vaikų“ kūrinius grojame savo programoje, esame net įtraukę į savo debiutinį albumą. Apskritai, labai domimės, ką Lietuvos rokas kūrė praėjusiais šešiasdešimtaisiais ar septyniasdešimtaisiais.

Žodžiu, manome, kad galima ne tik perduoti tą dvasią, bet ir tęsti tradiciją - tik, ją, žinoma, kūrybiškai perinterpretuojant“, - sakė grupės būgnininkas Mantas.

Jis teigė, kad interneto laikais galimybės būti išgirstam – jau beveik neribotos. „Viešoji erdvė plečiasi, socialiniai tinklai ir kitos virtualiosios erdvės rūšys laužo visas ribas. Tad tu pats gali pasistengti, kad tave išgirstų – ypač, jei turi ir gali ką pasakyti.

Kita vertus, žinoma, pagrindinės radijo ir TV stotys transliuoja ir pripažįsta tik tuos, kurie roką groja jau kelis dešimtmečius ir turi neginčijamą vardą – „Antį“, „Bix“ ar Andrių Mamontovą, o kitiems čia prasimušti labai sunku. Tad padėtis, aišku, nevienareikšmiška“, - sakė jaunasis atlikėjas.