J. Budraičiui patinka, kad režisierius artėjančio vakaro nevadina premjera – tai bus eksperimentas, pirmieji susitikimai su publika.
„Aš dar nežinau, koks bus Krepas, – sako J. Budraitis. – Didžiąją vaidinimo dalį Krepas klauso anksčiau įrašytos juostos, po to komentuoja, ką išgirdo, ir kalba apie save prieš daug metų. Nuo kiekvienos smulkmenos priklauso, kaip Krepas klauso, kaip reaguoja. Kol Oskaras dirbo užsienyje, mes su kompozitoriumi Gintaru Sodeika savarankiškai įrašėme tą juostą.
Kiek esu matęs „Paskutinės Krepo juostos” vaizdo įrašų, visur aktoriai taria žodžius, skambančius iš juostos, labai raiškiai. Jie kreipia dėmesį į artikuliavimą. Aleksandro Kaliagino, Armeno Džigarchaniano, Haroldo Pinterio spektakliuose girdėti kiekvienas žodelis.
Matyt, taip reikia: juk veiksmo jokio nėra, Krepas spektaklio pradžioje nekalba, tik klauso savo seno įrašo – žiūrovai turi suprasti, kas sakoma. Todėl ir aš labai aiškiai tariau žodžius. Net didžiavausi, kad moku raiškiai kalbėti. Girdėti kiekviena raidelė. Oskaras išklausė ir pareiškė, kad taip netinka. Sudirbo mano raiškumą. Prasidėjo perrašinėjimai.”
– Kaip jūs su režisieriumi sutarėte, kas yra Krepas?
– Man patinka, kad mes ir nesusitarėme. Tada daugiau prasmių. Jeigu pamėginsi apibrėžti, kas toks yra Krepas, bus kas nors konkretaus. O jis toks negali būti. S. Becketto žodžiai yra tiek svarbūs, kiek juose randi potekstės. Yra intonacija, nuotaika.
Buvo įdomus pirmas pjesės skaitymas. Skaičiau visiškai neįsitempęs, reaguodamas į tekstą, į žodžius, kuriuos tariau. Leidau sau neslėpti pasąmonės refleksų. Tai, ką mes netrukus rodysime žiūrovams, bus vienas variantų ieškant to žmogaus – Krepo.
– Taip ir repetuojate, be jokių konkretybių?
– Pjesėje Krepas pasako frazę: „Senoji mano silpnybė.” O kas yra ta „senoji mano silpnybė”? Nieko daugiau apie tai nekalbama. Atsakymo galima ieškoti visą gyvenimą. Tekste gana daug tokių dalykų. Toje pjesėje – grynas egzistencializmas tam tikromis aplinkybėmis.
Nežinia, kaip užneš. Vieną dieną viskas nesiseka, net kavą prapili pro šalį. O kitą dieną mintis bėga, vos spėji vytis. Taip ir spektakliai.
Man patinka Krepas. Nors iš pradžių nepatiko. Tokia abstrakcija, kad nieko negali suprasti. Bet kai įsiskaičiau ir pradėjau ieškoti tam tikrų asmeninių sąsajų, pradėjo patikti.
– Į Krepo repeticijas vis įsiterpia kiti jūsų vaidmenys. Pavyzdžiui, Kadmas Gintaro Varno spektaklyje „Bakchantės”. Ar nesipainioja?
– Nė kiek. Tarp jų nieko bendra. Paskutinis tragiškas Kadmo monologas prie suplėšyto anūko kūno – svarbus, tad aš jį iš širdies sakau. Bet visiškai niekas to Kadmo nepastebi. Skaitau recenzijas – Kadmo net nėra.
Matyt, nieko neužkabina. Vienas parašė, kad toje spektaklio finalo scenoje galėtų būti bet kas, net ir Hamletas. Tik mūsų, aktorių, kaltės aš čia nematau. Kaip mes kitaip galime vaidinti? Tik taip, kaip režisieriui reikia.
Man patinka mūsų finalas. Jame tikri jausmai.
– Atrodo, dar važinėjate filmuotis į Baltarusiją?
– Vaidinu filme pagal Aleksejaus Dudarevo scenarijų apie baltarusius. Mano herojų Andrejų paliko žmona, jam nepatinka gyventi mieste – jis bjaurisi netikrais žmonių santykiais ir išvažiuoja gyventi į kaimą. Randa apleistą sodybą ir įsikuria.
O ten toks keistas jo kaimynas nori į miestą.
Ir kaip tik į jų sklypą kėsinasi oligarchai, sumanę užstatyti vietovę tuo, kas duotų pelną.
Andrejaus kaimynas sutinka atiduoti savo sklypą, nes susigundo pasiūlyta vieta pensione.
Andrejus nesutinka keltis kitur. Oligarchų pagalbininkas laisto jo trobą benzinu grasindamas: tuoj ir tu degsi su savo būstu, nes su turtingais žmonėmis nėra ko juokauti. Andrejus neišsigąsta, pasako tam bernui tokį moralą, kad tas susigraudina ir pereina į jo pusę.
– Neįtikėtinai gera pabaiga. Taip būna?
– Pabaiga beveik kaip amerikiečių filmuose, kur gėris nugali blogį. Sakiau, kad ir Baltarusijos vėliavą finale reikėtų iškelti, kad patriotizmą skatintų.
Tuo filmu debiutuoja jauna režisierė Aleksandra Butor. Labai miela grupė, malonūs žmonės, dauguma aktorių iš Jankos Kupalos teatro. Viktoras Manajevas, kuris vaidina Andrejaus kaimyną, – labai geras komikas.
Pavasarines scenas filmavome kaime, kuris kaip tik vadinasi Kaimina Hornaja. Beveik Kaimynų kalnas!
Absurdo dramaturgijos klasikas
S. Beckettas (1906–1989) – airių kilmės dramaturgas, absurdo pjesių kūrėjas, 1969 m. pelnęs Nobelio premiją. Rašė angliškai ir prancūziškai.
„Paskutinę Krepo juostą” S. Beckettas parašė 1958 m. Autorius ją pats daug kartų režisavo – Vakarų Berlyne, Paryžiuje, Londone.
Lietuvoje „Paskutinę Krepo juostą” 1988 m. Klaipėdos dramos teatre pastatė P. Gaidys, vaidino V. Paukštė. 1993 m. pjesė buvo dukart pastatyta Kaune – režisavo R. Atkočiūnas ir V. Masalskis. Tai buvo Kauno mažojo teatro ir centro „Menas į šoną” bendras darbas. 2003 m. Nacionaliniame dramos teatre „Paskutinę Krepo juostą” režisavo R. Ramanauskas, vaidino V. Rumšas.
