Paroda pavadinta „Kažkas naujo”, bet pernelyg keistis žinomam autoriui pavojinga. Daugeliui norisi tikrojo M. Jonučio – linksmų, spalvingų, romantiškų, valiūkiškų darbų. Todėl kūrybos naujovės – nespalvoti linoraižiniai ir tapyba su populiariosios kultūros simboliais – liks Lietuvoje, kai liepos pradžioje menininkas rengs parodą Danijoje.
Paveikslai nušviečia aplinką
Ar tiesa, kad Danijoje iš parodų dažniausiai nuperkami visi M. Jonučio darbai? Dailininkas prisipažino, jog yra taip nutikę.
„Tačiau ten perka įvairūs žmonės. O Kaune yra buvę taip, kad į parodą užsukęs danas nusipirko visus darbus”, – sakė M. Jonutis.
Menininkas pasakojo, kad Danijoje ne tik verslininkai mėgsta žaisti su menu – nusipirkti, o vėliau parduoti ar dovanoti draugams. Tuo užsiima ir danai pensininkai, kurių daugelis turi ryškią verslumo gyslelę. Jie ir pasidžiaugia menu, ir papildo savas kolekciją, ir truputį užsidirba.
„Danai man yra atvirai sakę: pas mus liūdna, daug lyja, aplink lygumos, o visi interjerai balti, todėl mums reikia spalvų. Kai Vilniaus ar Kauno ponios įsirenginėja baltus skandinaviškus interjerus, joms reikia tik baltų darbų – ir interjero detalių, ir paveikslų”, – stebėjosi M. Jonutis, šiuo metu kaip tik kuriantis baltus veidrodžio rėmus.
Nusiuntęs į Danijos galeriją baltą skulptūrėlę – ažūrinį medį vazone – jis gavo siuntinį atgal su prašymu nuspalvinti. Nuspalvintas medis labai greitai sulaukė pirkėjo.
M. Jonutis apgailestavo, kad naujoje parodoje nėra vieno darbo, kurį kiek anksčiau pardavė Kaune. Pasirodo, parduotų kūrinių M. Jonutis niekada nesiskolina iš savininkų parodoms.
„Tame darbe – visas medinis kambarys, net su baldais. Kai atsidaro durys, matyti ežeras ir žydinti obelis. Ten buvo ir laikrodis. Paveikslo pirkėjas dukteriai gimtadienio proga padovanojo verslą, įrengė biurą, kurį papuošė mano paveikslu. Dovaną planavo įteikti 2012 metų 12 mėnesio 12 dienos 12 valandą, todėl man teko pertapyti laikrodį”, – netikėtą prašymą prisiminė dailininkas.
Niekada nekuria vaikams
Per parodos atidarymą M.J onutį pasiekė naujiena – Gardino tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Lėlės virš Nemuno” jis pelnė prizą už geriausią scenografiją. Vilniaus „Lėlės” teatro spektaklis „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis” susižėrė visus pagrindinius prizus.
Iš šio spektaklio režisieriaus Rimanto Driežio rankų gavęs Gardino festivalio prizą – didžiulę krištolo taurę – M. Jonutis stebėjosi, kad tokie apdovanojimai atitenka retai į teatrą užsukančiam žmogui. Juk scenografijos debiutas menininkui jau pelnė ir "Auksinį scenos kryžių", ir Klaipėdos festivalio apdovanojimą už scenografiją.
„Tik už savo tiesioginę profesiją neturiu jokio prizo”, – juokėsi M. Jonutis.
Neturi pedagogo talento
Nors knygynuose jo knygas galima rasti vaikų literatūros lentynose, pats menininkas nekuria vaikams. Jį gerokai vargina tai, kad dažnai tenka dalyvauti įvairiausiose kūrybos dirbtuvėse su vaikais.
„Sunku su vaikais. Nežinau, ką su jais veikti, neturiu ko jiems pasakyti. Jaučiuosi įstumtas į nepatogią padėtį. Man geriausia sėdėti dirbtuvėje ir daryti savo darbus. Sėdžiu, žaidžiu, išsidirbinėju. Darau nesąmones ir stebiuosi, kodėl jas kartais nuperka”, – kiek ironizuodamas kalbėjo dailininkas.
Režisierius R. Driežis prisiminė, kad Gardine teatro profesionalai stebėjosi, jog vaikams skirtas spektaklis taip smarkiai veikia suaugusius žmones.
„Aš ir sakiau, kad jo dailininkas M. Jonutis niekada nekuria vaikams. Kodėl jo darbai tinka ir vaikams? Todėl, kad būdamas suaugęs jis nei spalvomis, nei motyvais nesikeikia ir nesidrabsto purvais”, – įsitikinęs R. Driežis.
