- Naujausioje jūsų eilėraščių knygoje ypač daug žaidimų ir eksperimentų su žodžiais. Kodėl? - pasiteiravau T. Marcinkevičiūtės.
- Knygoje sugulę eilėraščiai buvo ne tik gražus žaidimas, bet ir meninės išraiškos priemonių ieškojimas. Kalba buvo įrankis. Žodžių skaidymas išskiriant vieno šaknį ir pridedant kitą žodį leido pabrėžti skirtingus dalykus, parodyti, kokia turtinga ir įvairi yra lietuvių kalba.
Rašydama rėmiausi šveicarų kilmės lingvisto Ferdinando de Saussure'o teorija, kad bet kokia kalba gali peržengti savo ribas. Iliustravau tai pavartodama brūkšnius, apostrofas. Tai įmanoma ne bendrinėje, o tik poetinėje kalboje.
Bet poezija nėra vien teorija. Tai ir nušvitimas, kai rašoma ir skaidoma intuityviai, kad dar labiau išryškėtų skaidomų žodžių vidinis giminingumas, kaskart nustebindamas atsirandančiomis papildomomis reikšmėmis. Taigi šioje knygoje - teorija ir svaigus įkvėpimas.
- Tai atskleidžiama eilėraštyje „Greitaeigis Laiko liftas nieko nežada“. Jame veikia visus knygos herojus apibendrinanti K. E. Lionė. Kas ta moteris?
- K. E. Lionė - ir moteriškas vardas, ir žodis „kelionė“. Tai ėjimas iš realistinio gyvenimo į žaidimą. Galbūt mergaitei, kilusiai iš patricijų giminės, tėvai nusprendė duoti žemišką vardą K. E. Lionė. Ji - moteris, gyvybė, siela, mirtis, moteriškosios giminės fenomenas.
Laimė, meilė, viltis - svarbiausi žmonijos žodžiai lietuvių kalboje yra moteriškosios giminės. Todėl norėjau savo eilėraščių herojams leisti pasirinkti sielos kelionę.
- Šioje rinktinėje nemažai apmąstymų apie mirtį, amžinybę. Ar bėgant laikui vis dažniau kyla minčių apie šiuos amžinus klausimus?
- Per tą laikotarpį, kai atsirado į knygą patekę eilėraščiai, buvo daug liūdnų įvykių. Praėjus 3 savaitėms po to, kai buvo parengtas knygos maketas, mirė jo autorius grafikas Romas Orantas. Teko atsisveikinti ir su daugiau bičiulių.
Tačiau išėjimą vertinu kaip posūkį aukštyn. Greitaeigis Laiko liftas nenuleidžia žemyn. Paspaudus mygtuką jis kyla į žvaigždes naktyje ar ryškiai spindinčią saulę. Išėjimas - ne galutinis Žemės palikimas. Tai žmogaus pasirinkimas didesnės erdvės, kur visi būsime.
- Kai kuriuose eilėraščiuose yra ir socialinės kritikos, visuomenės tipų parodijų. Kokie reiškiniai ir tipai jus jaudina, erzina, provokuoja kurti?
- Tuo laiku, kai klostėsi eilėraščiai, teko klaidžioti po valdiškus namus, susidurti su biurokratiniais barjerais - tai eilėraščiuose atsispindi.
Kai poetas susiduria su tuo, ko negali įveikti savo jėgomis, įveikia eilėraščiais. Jei tai pavyksta, jis švenčia dvasios pergalę. Visuomenė per daug dėmesio kreipia į blizgučius. Televizija nevaržomai rodo tik tai, kas turi gražų paviršių, bet neturi gelmės, žmonės skęsta buityje.
- Kaip jums pavyksta nepaskęsti tokiame pasaulyje?
- Aš stengiuosi plaukti į paviršių laikydamasi rąstigalio, kurį radau kasdienybės jūroje ir kuris leidžia pasukti ten, kur reikia.
Prisimenu, kai vaikystėje skendau, labiausiai bijojau, ką pasakys tėvai, kad pamečiau batą. Tai buvo netikėtas ryšio nepraradimas su realybe.
Tikiu, kad pasaulį išgelbės ne tik kūryba, bet ir harmonija su gyvenimu. Turiu derinti pareigas su savimi, kaip poete, žmona, motina, dukra. Tik harmoningai viską derindama ir laikydamasi už kūrybos rąsto galiu išlaviruoti kasdienybės jūroje.
Joje kartais kyla audros ir tenka iškelti juodą kūrybos vėliavą. Kartais kasdienybė tyvuliuoja kaip ežeras, kuriame trūksta gelmės, žymeklio.
Kad ir kas vyktų, randu galimybę tai apmąstyti poezijoje - pajusti ir išreikšti eilėmis.
- Savo kūrybos gerbėjų turite seniai. Kiek jums svarbūs oficialūs įvertinimai, apdovanojimai?
- Eiles kuriu nuo mokyklos ir džiaugiuosi, kad nesusvyravau, nepasukau į kitas lankas. Poezija - mano pašaukimas, į ją dedu savo emocijas, tuo metu kylančias mintis. Tai, matyt, veikia skaitytojus.
Ištikimų gerbėjų turiu, bet norisi, kad poeziją skaitytų kuo daugiau žmonių. Poetui dėmesys svarbus. Jei kūdikį glosto vaikystėje, jis užauga švelnus. Jei poetui visuomenė nerodo dėmesio, jis jaučiasi užmirštas, jam net nejauku vadintis poeto vardu.
Kita vertus, dėmesys svarbus kiekvienam žmogui, o poetui juo labiau. Net šunis ir kates glostome, kodėl nepaglostyti rašančio žmogaus. Įvertinimai man buvo didelė maloni staigmena. Kuris karys nenori būti generolas?
- Poezijos gerbėjai neretai jus bando lyginti su jūsų vyru G. Patacku. Net knygynuose jūsų knygos suglaustos greta. Ar po apdovanojimo vyras nepasijuto atsidūręs jūsų šešėlyje?
- Į šeimą atėjo pavasaris. Mano sėkme džiaugiasi tiek Gintaras, tiek abu vaikai, tiek mama. Gintaras jautė, kad man skiriama per mažai dėmesio, todėl dabar maudosi mano šlovės spinduliuose. Vykstant „Poezijos pavasario“ kūrybiniams vakarams drauge skaitėme poeziją.
Viename susitikime Gintaras pasakė, kad jis jaučiasi du kartus „Poezijos pavasario“ laureatas, nes Marcinkevičiūtė taip pat yra Patackas.
Mus vienija urbanistinė poezija, jausena, žodžių žaismas. Tačiau mūsų išraiškos priemonės skirtingos. Buvome ir liksime skirtingi.
