Pagerbti iškilų poetą, estetą, lietuvių poezijos aristokratu vadinamą H.Radauską pajūryje sumanė scenaristas ir žurnalistas Pranas Morkus. Šiai idėjai pritarė prozininko Juozo Šikšnelio vadovaujamo Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus nariai. Atminimo lentą puošiantį poeto barelfeją sukūrė ne vieno garsaus lietuvių meno ir kultūros veikėjo atminimą bronzoje įamžinęs skulptorius Algirdas Bosas.
Prie senojo pašto susirinko žmonės, tarp kurių buvo ir LRS pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas, ne vieną romaną ir apybraižų rinkinį išleidęs politikas, Klaipėdos vicemeras Vytautas Čiapas, filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis. Kai ant raudonplytės šimtamečio pašto sienos pritvirtinta granito plokštė su H. Radausko atvaizdu buvo atidengta, jo poezijos gerbėjai ir vertintojai prapliupo aplodismentais.
Akmenimis grįstame pašto kiemelyje įvykusioje literatūros popietėje prisimintas vingiuotas, kažkada sovietmečio cenzorių beveik išginto iš lietuvių literatūros padangės išeivio H. Radausko gyvenimo kelias, jo kūryba šiapus ir anapus Atlanto. Nuskambėjo aktorės Irenos Plaušinaitytės skaitomos H. Radausko eilės. Klaipėdos krašto poetas Alfonsas Jonas Navickas perskaitė ta proga sukurtą savo eilėraštį. „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“, - skelbė H.Radauskas, pabrėždamas ne vien tik apoloniškąją savo kūrybos dvasią, bet ir sąsajas su Europos poezija, jos tradicijomis. Tai prisiminęs literatūrologas Marijus Šidlauskas poetą titulavo „lietuviškuoju Homeru“. Mažiau žinomas H. Radausko eiles perskaitęs poetas, eseistas, Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Rastauskas visus įtikino, kad tikrųjų modernistų anksčiau ir dabar neblaško politikos, ideologijos, religijos tėkmės.
Gražios H. Radausko pagerbtuvės prasmingai praturtino šeštadienį uostamiestyje vykusius Poezijos pavasario renginius.
Krokuvoje gimęs H. Radauskas anktyvąją vaikystę praleido Gikonių kaime (Panevėžio apskritis). Po Pirmojo pasaulinio karo, šeimai pasitraukus į Rusiją, lankė Novo Nikolajevsko pradžios mokyklą Sibire. Su tėvais grįžęs į Lietuvą H. Radauskas 1929 metais baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Kauno universitete jis studijavo lietuvių, vokiečių ir rusų kalbas, dalyvavo Balio Sruogos vadovaujamame teatro seminare.
Su Klaipėda susijęs trumpas H. Radausko gyvenimo epizodas: 1936 metais jis dirbo centriniame pašte veikusios radiofono studijos diktoriumi - skaitė žinias, kitus pranešimus. Laidos buvo transliuojamos iš Jakų gyvenvietėje įrengtos nedidelės stoties, kuri buvo uždaryta, vos tik į uostamiestį įžengusi Vokietijos kariuomenė užgrobė Klaipėdos kraštą.
Vėliau H. Radauskas dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje ir rašė eilėraščius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukęs į Vakarus gyveno Berlyne, Reultingene (Vokietija). Persikėlęs į JAV, Baltimorėje, o po to Čikagoje dirbo juodadarbiu darbininku. Tik 1959 metais jam pavyko įsidarbinti Vašingtone - Kongreso bibliotekoje.
H. Radausko kūryboje originaliai persiplaka moderni ir klasikinė poezija, realus pasaulis ir sapnai, pasąmonės vaizdiniai. Jo metaforos - aštrios, dažnai siurrealistinės, poetas nepripažino jokios mistikos, miglotų simbolių, neapvaldytų jausmų. Jo eilėraščiai skamba lyg giesmė vieninteliam dievui šiame nesuvokiamos prasmės pasaulyje - kūrybai.
H. Radauskas išleido eilėraščių rinkinius: “Fontanas“ (1936), „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955). Už pastarąjį rinkinį jam išeivijoje skirta Lietuvos rašytojų draugijos literatūros premija.
Lietuvoje sovietmečiu ir vėliau išleisti septyni jo poezijos rinkiniai. H. Radauskas išvertęs Thomo Manno, Stefano Cveigo prozos kūrinių, Heinricho Heinės, Anos Achmatovos, Boriso Pasternako eilėraščių.
