Aktorius P. Piaulokas buvo išskirtinė asmenybė, nepaprasto intelekto ir talento žmogaus. Jo kūrybos neįmanoma apibrėžti lakoniškais ar apibendrinamais žodžiais. Tai savitas reiškinys Lietuvių teatro panoramoje. Teatrologė Gražina Mareckaitė apie vieną ryškiausių Šiaulių dramos teatro artistų rašė: „Šiam aktoriaus meno fenomenui nelengva rasti adekvatų įvertinimą ir vietą scenos meno ženklų sistemoje.“
Nuo 1969 m., tik baigęs studijas, P. Piaulokas pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre. Skirtingai nei kiti jo kurso kolegos, aktorius niekada nepaliko šio teatro. Čia jis sukūrė beveik šimtą įvairaus charakterio vaidmenų. Jam pavaldūs buvo visi žanrai. Pirmasis ypač ryškus P. Piauloko aktorininis sužibėjimas 1973 metais susijęs su režisiere Aurelija Ragauskaite ir pagrindiniu vaidmeniu jos režisuotame spektaklyje pagal Vinco Mykolaičio-Putino dramą „Valdovas” (pastarąjį vaidmenį aktorius dar sykį suvaidino režisierės Irenos Bučienės „Valdovo” pastatyme 2000 m. Kauno pilyje).
Lietuvos teatro istorijos atmintyje liko ir kiti jo vaidmenys: Orfėjas (Jeano Anouilh’o „Euridikė“), Žaldokas (Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“), Žanas (Augusto Strindbergo „Freken Julija“), Skirgaila (Vinco Krėvės „Skirgaila“), Liuciferis (George'o Gordono Byrono „Kainas“), Sganarelis (Moliere’o „Don Žuanas“), Izaokas (Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelė“), Pontijus Pilotas (Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“), Daktaras Rankas (Henriko Ibseno „Nora“), Dovydas (Oskaro Milašiaus „Mefibosetas“), Panikovskis (Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Aukso veršis“) ir daugelis kitų.
Aktoriaus kūrybinę veiklą lydėjo garbingi apdovanojimai. Prieš 20 metų suteiktas Lietuvos liaudies artisto vardas. 1986 metais paskirta Valstybinė premija, 1996 metais aktorius apdovanotas Potencijos Pinkauskaitės premija, 2002 metais – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija už antro plano sezono vaidmenį. Net septynis kartus aktorius apdovanotas Augustino Griciaus premija už geriausius sezono vyro vaidmenis.
Kaip skelbia Šiaulių dramos teatras, viename paskutinių interviu P. Piaulokas sakė: „Visuomet dėmesingai žiūrėjau į darbą. Kartais kai kurios medžiagos išgąsdina, būna tuščios, atrodo, kad nieko nematai, bet kai pradedi kojomis vaikščioti, kažką paspiri, išrieda, pakeli, surandi. Ne visus darbu lydi kūrybiniai laimėjimai. Ne visada būną įdomu dirbti, bet tokia yra mano profesija. Nemanau, kad simfoniniame orkestre muzikantui suduodant metaliuku į trikampį yra labai smagu, bet jis - atlikėjas ir turi skambėti.“
Pirmadienio vakarą susirinkę žiūrovai turės galimybę iš naujo pažinti aktorių, tiesa, jau kino ekrane. Aktorė ir režisierė N. Mirončikaitė kviečia pasižiūrėti apie P. Piauloką 2009 m. sukurtą dokumentinį filmą „Scenos džentelmenas“.
