„Santos” prodiuserių tikslas – rasti filmui atstovausiančią pardavimų kompaniją ir pasirinkti palankiausią vietą pasaulinei premjerai. Paskutinėje mažytės salės eilėje įsitaisęs M. Ivaškevičius Kanuose pirmąsyk pamatė juostą didesniame ekrane ir, matyt, užsirašė pastabas.
Nesukėlė nuobodulio
„Santos” atsiradimo procesą stebiu nuo parengiamųjų darbų. Įdėmiai skaičiau filmo scenarijų, kuris buvo nežymiai keičiamas, gludinamas, verčiamas į užsienio kalbas. Nekantriai laukiau peržiūros, nors žinojau esminius siužeto posūkius ir dramatiškiausias paslaptis.
„Santa” tikrai nenuvylė, net maloniai pradžiugino ir nesukėlė nuobodulio. Kai kuriuos scenarijuje užrašytus dalykus įsivaizdavau kitaip, bet priimu režisieriaus pasiūlytą versiją, kuri iki tikros premjeros dar bus keičiama, taisinėjama.
Filmas nėra skirtas tik masiniam žiūrovui ir gali šiek tiek suklaidinti šventiškos nuotaikos laukiančią auditoriją. Jis netaiko į konkrečią amžiaus grupę, bet tikrai tinka visai šeimai.
Tik mažesniuosius žiūrovus reikėtų įspėti, kad tai nebus linksma pramoga, nors ir su pačiais tikriausiais elniais.
Daug skirtingų temų narpliojanti M. Ivaškevičiaus juosta sukelia įvairių nuotaikų, net sunkiomis akimirkomis sugeba prajuokinti, ragina tikėti nerealaus stebuklo magija.
Tarp Vilniaus, Rovaniemio ir Londono keliaujančioje istorijoje susipina švelniai erotizuota romantika, liūdna drama apie ligą (jos užklupti vaikai buvo jautriai stebimi Arūno Matelio dokumentiniame filme „Prieš parskrendant į Žemę”), ironiškas žvilgsnis į „pasiklydusias vertime” anekdotines situacijas ir vizualiais efektais papildyta fantazija apie legendinį Kalėdų Senelių kariuomenės mūšį sniegynuose.
Vaikų vaidyba – žavi
„Santoje” pagrindinis vaidmuo patikėtas populiariam ir žinomam užsienio aktoriui – suomis Tommi Korpela papildė M. Ivaškevičiaus viziją brandžiu vaidmeniu, kuris šiek tiek užtemdė mažiau patirties turinčią lietuvę Sandrą Daukšaitę-Petrulėnę.
Šių metų Kanų kino festivalyje buvo galima pastebėti režisierių pastangas filmuose remtis talentingų vaikų vaidyba.
Prizus pelniusiuose kūriniuose – iraniečio Asgharo Farhadi „Praeityje”, japono Hirokazu Kore-edos „Koks tėvas, toks ir sūnus”, meksikiečio Amato Escalante „Heli” – ryškiai žibėjo nepaprastais gabumais apdovanoti vaikai.
M.Ivaškevičiaus atrastas aktorinės patirties neturintis Ovidijus Petravičius „Santoje” lygiai taip pat įtikinamai ir natūraliai įsiliejo į emociškai sudėtingą vaidmenį.
Garso takelis – jautrus
Lietuviškų dialogų filme nėra daug – vyrauja anglų ir suomių kalbos (su keliomis rusiškomis frazėmis).
Bandymai spausti humorą efektingiausiai pavyko būtent angliškuose pokalbiuose, kai į veiksmą įtraukiama puikų epizodinį vaidmenį sukūrusi Beata Tiškevič. Lietuviškų titrų vertėjams teks pasidarbuoti iš peties.
Norisi paminėti ir nuo pirmųjų filmo minučių lengvai įtraukiančią atmosferą, kurią palaiko jautrus muzikinis garso takelis.
Atlikėjos Chinawoman dainos ir gitaros stygų virpesiai išties dera su etatinio lietuviško kino kompozitoriaus Kipro Mašanausko melancholiškomis melodijomis.
Darbiniame „Santos” seanse Kanų kino mugėje dalyvavo lietuvišku filmu susidomėjusių Lokarno, Manheimo, Kotbuso, kitų festivalių programų sudarytojai.
Kai kurie kiti kino industrijos žmonės pasiėmė „Santos” įrašą. Tolesnis M. Ivaškevičiaus filmo likimas turėtų paaiškėti artimiausiomis savaitėmis.
Ar filmas atlaikys didžiulę konkurenciją?
M. Ivaškevičiaus filmo „Santa” nacionalinė premjera kol kas numatyta gruodžio 27-ąją. Ši diena ypač nepalanki, nes tomis dienomis šalies komerciniame repertuare nuožmiai kausis režisieriaus Donato Ulvydo kamerinė trijų aktorių komedija „Naujieji metai po padu” su Giedriumi Savicku, Rimante Valiukaite, Ramūnu Cicėnu ir Alvydo Šlepiko režisuojama daugiausia sėkmės sulaukusio pagal žiūrimumo reitingus serialo „Moterys meluoja geriau” kino versija su televizijoje nematytais Marijumi Mikutavičiumi, Andriumi Bialobžeskiu.
Lietuviškomis premjeromis rekordiškai užderėsiantį 2013 m. rugsėjo–2014 m. vasario derlių privalėtų teisingai ir ūkiškai įvertinti Lietuvos kino centras, nes dabar galiojantis reikalavimas valstybiniais pinigais finansuotus filmus būtinai išleisti iki 2013 m. gruodžio 31 d. skamba absurdiškai. Ar verta kone priverstinai rengti premjerą vien tam, kad per savaitę būtų sužlugdytas geras filmas? Ši unikali situacija reikalauja kompromisų, kad prodiuseriai nebūtų spraudžiami į kampą ir galėtų pasirinkti tinkamesnę datą be milžiniškos dviejų galiūnų konkurencijos.
