Idealūs partneriai
Daug ką šokiravo pašėlę LKO meno vadovo S. Krylovo, kuris pirmoje vakaro dalyje pasirodė ir kaip dirigentas, muzikavimo tempai. „Gal jis ko nors apsirūkė – argi tai Bachas?” – gūžčiojo pečiais baroko muzikos žinovas.
Tačiau paties S. Krylovo beprotiški tempai neparklupdė. Smuikininkas demonstravo antgamtišką virtuoziškumą, prilygstantį sensacijai! O A. Žlabio skambinimas stebino kitkuo – įtaiga mezgant trapų, nežemišką dialogą su baroko milžinu.
„J. S. Bachą įsivaizduoju visiškai kitokį – sklidiną didžiulės vidinės jėgos ir energijos, – prisipažino fortepijono profesorė Aldona Radvilaitė, atidžiai sekanti koncertinį pianistų gyvenimą. – Taip jį skambino Sviatoslavas Richteris. A. Žlabio sąlytis su šia muzika neįprastai tyras ir subtilus. Jam grojant mačiau rojaus vaizdus, angelų plevenimą, virpančią erdvę, nerealių švelnių upeliukų čiurlenimą. Graži versija. Bet iš tikrųjų niekas nežino, kaip reikia groti J. S. Bachą. O A. Žlabys yra įsigilinęs į jo muziką geriau nei bet kas kitas. Jo požiūris labai originalus. Šis vakaras buvo ypatingas ir tuo, kad scenoje susitiko du idealūs partneriai – panašiai suvokiantys muziką šilti ir subtilūs menininkai.”
Surado savo raktą
Tiesa, S. Krylovo subtilumas sukėlė ir tam tikrų abejonių. Mat lengvų jo smuiko štrichų garsai sunkiai pasiekdavo paskutines salės eiles. Maestro atrodė užvaldytas barokinės griežimo manieros paieškų – jis stengėsi groti be vibrato, lengvu garsu, savita artikuliacija.
„Anksčiau J. S. Bachą grodavome rusų mokyklos maniera – sodriai, pilnu garsu, – „Lietuvos rytui” sakė muzikologė Živilė Ramoškaitė. – Kompozitorių įsivaizdavome kaip rūstumo, pamaldumo įsikūnijimą, anapusybės simbolį. Bet ne visa jo muzika tokia. S. Krylovas ieško jai kitokio rakto. Retsykiais smuikininko paieškos sukeldavo ir vidinį pasipriešinimą, atrodydavo dirbtinokos, neišplaukiančios iš pačios muzikos. Be to, norėjosi aiškiau girdėti solistą ansamblyje su orkestru. Kita vertus, S.Krylovas grojo neišpasakytai tiksliai ir ritmiškai net tas vietas, kurias kiti smuikininkai sulėtina, nes greitai jų tiesiog nepagrotų. Orkestrui, nepaisant greito tempo, pavyko sekti solistą – jie susikalbėjo. Klausytis S. Krylovo visada įdomu, o jam griežiant bisą – J. S. Bacho Tokatos ir fugos d-moll aranžuotę solo – širdis tiesiog atsigavo. Tai buvo vakaro kulminacija.”
Laukia įdomybės
Pirmieji trys Vilniaus festivalio koncertai įelektrino sales. Pasitvirtino lūkestis, jog šventė po krizės atsigauna, tampa išskirtinių asmenybių susitikimo vieta.
O juk dar neišgirdome pagrindinių užsienio žvaigždžių. Jos kils į festivalio sceną nuo šios savaitės. Tai skirtingų žanrų pažibos: džiazo vokalistas Bobby McFerrinas ir pianistas Michelis Camilo su savo grupėmis, altininkas Jurijus Bašmetas su orkestru „Maskvos solistai”, Jaceko Kaspszyko vadovaujamas Vroclavo filharmonijos simfoninis orkestras.
Į Gedulo ir vilties dienai skirtą „Lenkiškojo Requiem” koncertą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atvyks kūrinio autorius – vienas žymiausių dabarties kompozitorių Krzysztofas Pendereckis.
Solisto ir orkestro lenktynės
Baroko genijaus Johanno Sebastiano Bacho, tikėjusio pasaulio harmonija, kūrybai penktadienio koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skyrė Vilniaus festivalis. Penkis solinius jo koncertus atliko vienas garsiausių jaunosios kartos lietuvių pianistų Andrius Žlabys, smuikininkas Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras.
Bene labiausiai publiką intrigavo A. Žlabys, dar karjeros pradžioje kritikų vadintas „švytinčia pianistų viltimi“. Tarptautinį pripažinimą pelnęs vos aštuoniolikos metų A. Žlabys šiandien kaip solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas koncertuoja visame pasaulyje.
Visuotinį pripažinimą pianistui pelnė ne tik jo virtuoziškumas, gilus ir platus garsas, įtikinamos interpretacijos, nuovoka, bet ir savitas braižas, kupinas subtilaus ir nuoširdaus atsidavimo muzikai. Tai labai taikliai pastebėjo vienas užsienio kritikas: „C-dur akordas suskambo iš po A. Žlabio rankų tokiu atviraširdžiu tyrumu, kad apėmė jausmas, jog pianistas kalba tarsi pats J.S.Bachas.“
Daug metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis, bet Lietuvos nepamirštantis pianistas sako sunkiai įsivaizduojantis savo gyvenimą be J. S. Bacho muzikos ir neretai vadinamas J. S. Bacho muzikos filosofu. Todėl nenuostabu, kad jo atliekama šio kompozitoriaus kūrinių programa atsidūrė Vilniaus festivalyje.
Publikai jis pristatė tris J. S. Bacho klavyrinius koncertus, kurie originaliai parašyti klavesinui. Dar jaunas ir karštas fortepijono virtuozas, koncertuodamas gimtinėje, ko gero, neatsispyrė pagundai sužibėti. Jis pasirinko tokį tempą, ypač trečiosiose koncertų dalyse, kad orkestras vos spėjo paskui jį (gal pianistas taip keršijo Lietuvos kameriniam orkestrui ir dirigentui S. Krylovui, kurie visą laiką jį stelbė per garsiu grojimu?).
Ar pavyko šįkart A. Žlabiui atskleisti visą J. S. Bacho pilnatvę, už ką muzikantą ne kartą yra gyrę ir Lietuvos, ir užsienio kritikai? Ar pirštams žaibo greičiu skriejant per klaviatūrą klausytojui pakako laiko užčiuopti baroko genijaus kūrinių gelmę?
O gal pianistas XVIII a. kompozitoriaus kūrybą suvokė kaip itin šiuolaikišką, atitinkančią XXI a. gyvenimo idealus?
Į šiuos klausimus kiekvienas, tą vakarą buvęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje, atsakys pats. Tačiau galima konstatuoti viena: trečiasis Vilniaus festivalio koncertas melomanams suteikė puikių emocijų - publika koncertą palydėjo ilgomis ovacijomis.
Tokių akimirkų Vilniaus festivalyje dar bus galima patirti: prieš akis - penki skirtingų žanrų ir stilių koncertais, kurių kiekvienas turi staigmenos užtaisą.
