Dominikos Respublikoje gimęs pianistas ne tik turi akademinį išsilavinimą - jis niekada nenutraukė ryšių su klasika. Beveik kasdien jis skambina praeities genijų muziką – tai, pasak M. Camilo, padeda jam palaikyti pianistinę formą, ryšį su savuoju instrumentu.
Seserys Katia ir Marielle Lebeque, užsakiusios jam ne vieną stambų opusą dviem fortepijonams su orkestru, repetuodamos su juo trio, kartą tarė: „Tai jūs buvote klasikos pianistas? Berods ir tebesate!“ Grojantį su Lebeque duetu ir Londono filharmonijos orkestru jį išgirdo Leonardas Slatkinas, tuomet vadovavęs Niujorko filharmonijos orkestrui, ir nedelsdamas nutarė užsakyti M. Camilo koncertą fortepijonui ir orkestrui.
„Aš galėčiau išmokti kokį nors jau sukurtą koncertą", – bandė prieštarauti pianistas.
„Ne ne, sukurkite ką nors savito, kas skambėtų jūsiškai, kur būtų džiazo bei Karibų muzikos elementų.“
Premjerą lydėjo sėkmė. Po to radosi dar ne vienas tokio žanro M. Camilo kūrinys. Gimtosios šalies nacionalinis simfoninis orkestras neretai kviečia jį atlikti tiek klasikines, tiek simfodžiazines programas. Jam teko išbandyti netgi dirigento batutą! Taigi jis išlaiko glaudų ryšį su klasikinės muzikos pasauliu, nors kiekvienas jo „akademinis“ pasirodymas visada būna paženklintas improvizaciškumo ir lotyniškųjų ritmų.
Paradoksalu, tačiau į savo gimtosios muzikos šaknis M. Camilo atsigręžė tik po to, kai išvyko į Niujorką, būdamas jau diplomuotas jaunas pianistas. Prieš tai nuo keturiolikos metų aistringai tyrinėjęs džiazą, jis besąlygiškai teikė pirmenybę gryniesiems amerikietiškojo džiazo stiliams – bibopui, svingui. Būtent todėl jis darydavo didelį įspūdį atvykdavusiems koncertuoti Dominikos Respublikoje amerikiečių muzikantams: jie išgirsdavo kitatautį virtuozą, dėstantį savo mintis jų kalba – laisvai, be jokių suvaržymų ir meistriškai. Tačiau vos jis atsidūrė Niujorke ir ėmė vaikščioti iš vieno klubo į kitą, ėmė formuotis jo savitas stilius, kurio pamatus sudarė gimtoji muzika, lotyniškieji ritmai, harmonijos... O naujieji bičiuliai, nustebinti negirdėto skambesio, prašydavo pakartot, analizavo jo muziką ir skleidė teigiamus gandus apie virtuozišką, neįprastą ir labai pozityvų pianistą.
Jis toks išlieka iki dabar: savitas, temperamentingas, šnekus, atviras ir didelis optimistas. Kaip tarė kartą jį kalbinęs „All About Jazz“ žurnalistas R. J. DeLuke, jis iš tų, kuriems stiklinė nei pusiau tuščia, nei pusiau pripildyta, o beveik sklidina, ir jeigu ji kada nors ištuštėtų, jis rastų lengvą būdą vėl ją pripildyti. Šviesus ir laimingas jo charakteris atsispindi muzikoje, kurią jis kuria dosniai, su dideliu entuziazmu ir dalijasi ja negailėdamas savo nesenkančios energijos.
Nors šie metai paženklinti intensyvios koncertinės turnė gausybėje pasaulio šalių su įvairiomis programomis (solo, duetais, trio, sekstetu, simfoniniais orkestrais), susitikimas su Lietuvos publika M. Camilo išskirtinis: jis niekada nėra buvęs mūsų šalyje, o kiekviena pirmoji akistata jam jaudinantis ir svarbus patyrimas. Be to, jis ką tik išgyveno džiugų kūrybinį įvykį - išleido dar vieną solinį albumą „What’s Up?“, o tai reiškia – pilnas įkvėpimo, vėl šviežių įspūdžių ir nuoširdžių ketinimų pradžiuginti Vilniaus festivalio publiką įsimintinu, žaviu koncertu.
