- Jūsų sukurtų skulptūrų yra įsigiję Kelno, Rygos, žinoma, ir Lietuvos, muziejai, įvairių kraštų kolekcininkai. Tai ar galėtumėte pasakyti, jog savo žvilgsnį nukreipėte dabar į Paryžių, prisiminęs seną tiesą „savame krašte pranašu nebūsi“?
- Paprasčiausiai pagalvojome su kolega: būtų gerai Paryžius. Bet ne mano iš pradžių buvo organizaciniai rūpesčiai, kaip ten savo darbus parodyti. Vygintas stengėsi, paskui ir aš prie jo prisidėjau. Jis nusiuntė darbų katalogą, netrukus abu buvome pakviesti surengti parodą. Šiuo atveju tai - ne kokie nors valstybės vykdomi kultūriniai mainai: Lietuvos ambasada nei mūsų parodos organizavimu, nei kuo kitu nesirūpino, nors atstovė ir dalyvavo ekspozicijos atidaryme Paryžiaus centre esančioje galerijoje „La Capitale Galerie“. Kad ta paroda įvyktų, pasirūpinome patys, galerijos savininkas Faik Bazenc ir bei mūsų rėmėjai.
Aš labiausiai esu dėkingas „Kauno grūdų“ vadovui Tautvydui Barščiui, kad bičiuliškai pasielgė, paremdamas nepigią mano kūrinių kelionę į Paryžių. Dėkingas už paramą ir Kauno miesto savivaldybei bei jos įmonei „Kauno švara“. Buvau užsibrėžęs tikslą ir tai padariau: nuvežiau savo 24 skulptūras. Tiesa, 2 iš jų po parodos atidarymo parsivežiau atgal, nes netilpo toje galerijoje, erdvės ten labiau kamerinės.
- Paryžius, žinoma, - labai gerai, tik kaip ten jus vietiniai menų gerbėjai priėmė?
- O, labai šiltai. Prisiklausėme daugybės komplimentų. Ir turime vilčių, kad po šios parodos, atsivers kitos tarptautinės erdvės. Tą galime pasakyti po buvusio galerijoje priėmimo, kur susilaukėme tikrai gerų įvertinimų. Buvo ten ir kolekcininkų, kurie mūsų darbais susidomėjo, tad tikėtina, jog liepos pradžioje, kai mūsų paroda bus uždaryta, ne viską atgal namo reikės parsigabenti. Kai kurie kūriniai liks ten, Paryžiuje, arba keliaus į kitus užsienio miestus.
Paryžiuje dar kartą įsitikinome: lietuviai nėra ta tauta, kuri būtų atmetama, turime pagrindo drąsiai savo valstybei atstovauti ir pagal tautos mentalitetą bei intelektą, ir pagal kūrybinius pasiekimus. Supratome, jog mes kitiems kraštams esame dažnai netikėti, įdomūs ir laukiami. Didžioji vertybė - meninės formos individualumas, o ne panašumas į kažką. Kuo ryškesnis kūryboje nacionalinis identitetas - tuo didesnis susidomėjimas ja. Bet profesionalumo lygmuo būtinai turi būti labai aukštas.
- Prisiminkime, maždaug prieš šimtą metų į Paryžių keliavo skulptorius Petras Rimša, kiti lietuvių dailininkai siuntė į parodas savo darbus. Paryžiuje tarpukariu aukso medalį laimėjo scenografas Liudas Truikys. Galima vardinti ir daugiau įvairių šalių garsių menininkų, kuriems Paryžius tapo tam tikru etapu, turėjusiu didelę reikšmę kūrybiniuose ieškojimuose bei atradimuose. Tad ar tebėra Paryžius langas, per kurį atsiveria kūrėjams platesni horizontai?
- Ne, Paryžius šiandien tikrai ne toks pats langas, koks buvo ano amžiaus pradžioje. Kadangi šis miestas prarado meno Mekos statusą, kurį iš jo paveržė kiti Europos didmiesčiai. Ypač Anglija šioje plotmėje aktyvi.
Žinoma, tautų ir kultūrų maišymasis irgi ne visada turi teigiamos įtakos. Bet Paryžius stengiasi susigrąžinti meno Mekos statusą. Tikėkime, kad tos pastangos anksčiau ar vėliau duos laukiamų vaisių.
Beje, kitoje Paryžiaus galerijoje, Monparnase, šiuo metu savo darbus (tapybą, grafiką ir skulptūrą) eksponuoja trys dailininkai iš Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno. Tai rodo, kad lietuvių kūrėjų noras atverti tam tikrą langą į buvusią meno Meką - teisingas. Tai galbūt praverstų ir išjudinti mūsų dailininkus iš tam tikro kūrybinio sąstingio bei neretai pernelyg ilgai besitęsiančio „virimo savo terpėje“.
- Kalbėjote apie aukštą profesionalumo lygmenį, kuris kūrėjui būtinas, bet ar daug to lygmens galime pamatyti, tarkime, viešose gimtinės erdvėse, kai sugrįžtame iš kokių paryžių ar sidnėjų į Lietuvą? Kokią mūsų kultūrą rodome savo svečiams?
- Manau, kultūra yra vienas kertinių akmenų valstybės pamatuose. Nekultūringa tauta negali sukurti tvirtos ekonomikos ir strateguoti ateities. Deja, man atrodo, kad pas mus kultūra yra tapusi paskutine pastumdėle.
Jei kalbame apie Kauno viešųjų erdvių kultūrą, miesto estetiką, iš karto reikia pasakyti, kad nėra jokio mechanizmo, strategijos, kaip tai vystyti. Prisiminkime neseną atvejį, kai architektai, dailininkai priešinosi, kad Kaune būtų pastatyta tiražuota (bene 60 ir daugiau pasaulio miestų jau stovinti) Popiežiaus skulptūra. Tik ar kam rūpėjo specialistų nuomonė? Atgabeno, pastatė.
Lemiamus sprendimus mūsų mieste priima kas nori, bet ne Architektų ir Dailininkų sąjungos. Nėra supratimo, kas reikalinga ir kas teisinga. Kad ir Danielio Dolskio skulptūros Laisvės alėjoje prieš buvusį „Metropolio“ restoraną atsiradimas. Kažkas sugalvojo, atvežė, pastatė. Jei tai - bandymas atsigręžti į tarpukario istoriją, kultūrą, tai nebūtinai turėtų būti D. Dolskis ar Antanas Šabaniauskas. Lyg neturėtume ryškesnių figūrų.
Manyčiau, visų pirma reikia kalbėti apie miesto viešųjų erdvių estetiką, apie tai, kokia turėtų būti čia skulptūra. Pagaliau būtina ir pagarba asmenims, kurių atminimas jau įamžintas skulptūromis. Kur ta pagarba pasidėjo, sakykime, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atžvilgiu? Daugybę metų paminklas šiems legendiniams lakūnams išstovėjo prie Ąžuolyno, ir niekas aplinkos netvarkė, tik neseniai susigriebta tai daryti. Mat skrydžio jubiliejus, gėda bus.
Nesirūpinimas aplinka, strategijos nebuvimas sudaro sąlygas mėgėjiškam supratimui ir netvarkai. Ar ne tą liudija, tarkime, prie Pramprojekto rūmų aikštėje prieš pusmetį nugriuvę skulptūriniai kūriniai, kuriuos pakelti bei iš naujo įtvirtinti niekam nė motais?
- Ne vieną kadenciją buvote Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, netgi gana rezultatyviai vadovavote Antikorupcijos komisijai. Negi tikrai negalėjote paveikti buvusios padėties kuriant geresnį miesto estetinį vaizdą?
- Iš karto pasakysiu: nusišalinęs nuo politikos jaučiuosi kur kas geriau, nei joje būdamas. Kaip miesto gyventojas sakau: pakanka matyti, kaip pas mus tvarkomos viešos erdvės (ne apie šiukšliųšlavimą ar medžių genėjimą kalbu), ir kils klausimas, ar čia mes kokie pinigo vergai pasidarėme, kad mums daugiau nieko nereikia?
Trūksta Kaune aiškios informacijos, polemikos apie meną. Niekas nenori kalbėti apie jį kaip apie dvasinę išraišką. Tarsi viską čia nulemia pinigas - naujas dievas, kuris išstūmė kitus dievus. Kiek visokių naujų komercinių bei kitos paskirties statinių mieste išdygo, ir jei tam tikra plastika prie jų atsirastų, tai tikrai sušildytų savąja dvasia. Deja, neatsiranda. Privatus sektorius savo aplinkoje (dažniausiai - gyvenamojoje) dar sugeba vieną kitą menininko darbą įsigijęs įkurdinti, bet tai - uždaros erdvės, visuomenei neprieinamos.
Klausėte apie politiką, tai pasakysiu, kad valdantieji, be jokių abejonių, niekada nebuvo kultūros atstovai, ir jei vienas kitas menininkas išrenkamas į valdžią, tai ne jo balsas pirmiausia išgirstamas. Dažnai sprendžia kolegija, o kad ji neįgali tokių dalykų gerai nuspręsti, pripažinti niekas nenori.
Paradoksas, bet architektai, dizaineriai ar tekstilininkai Kaune neretai kuria skulptūras, o paskui žmonės spėlioja, pavyzdžiui, kuriems galams kažkoks betoninis kablys, lyg krano strėlė, Kalniečių rajone virš aikštės pakabintas, praeivius gąsdina: ar atlaikys ir nenuvirs kam ant galvos?
Ironizuodami dar prisiminkime vieną iš pastarojo metų Kauno paminklų - daugiau nei pusę milijono kainavusį konteinerinį tualetą, kuris stūkso užrakintas. Gal tai - saugoma vertybė, kad žmonės prie Kauno pilies šito Senamiesčio „meno kūrinio“ nesuterštų?
- Na, gerai jau, Kauną pakritikavome, bet ar randa skulptorius, kurio kūriniai pasklidę po visą Lietuvą, ką pagirti už gražiai tvarkomas viešąsias erdves?
- Žinoma, randa. Sakyčiau, maži miesteliukai - Radviliškis, Šiaulėnai ir kiti - kur kas labiau stengiasi savo istoriją, kultūrą įamžinti, nei didmiesčiai, kai kažkas, turintis sprendimo galią, metų metus pasirengęs tik diskutuoti ar organizuoti visokius konkursus vieną po kito. Galima ginčytis, ir nieko realaus viešoje erdvėje vis tiek neatsiranda. Pas mus, Kaune, dažniausiai kai kokį reikšmingą istorinį faktą pamini, tai valdžia kalbas liepsningas pasako, bet toliau - nieko regimo neįvyksta.
Birštonas praėjusiais metais parke skulptūrų taką įrengė, Juodkrantė ne vienus metus visus žavi sutvarkyta marių pakrante, kurioje gausu įvairių skulptūrinių kūrinių.
Tarp kitko, įvairovė viešoms erdvėms niekada netrukdė. Prisiminkime žymių istorinių parkų skulptūras. O šiais laikais ta įvairovė kuriama per simpoziumus. Ta proga priminsiu, prieš keletą metų buvome Kaune surengę simpoziumą, po kurio Laisvės alėja pasipuošė skulptūromis. Jei būtume kasmet tą galeriją po atviru dangumi naujais kūriniais pildę, jau turėtume unikalų traukos objektą. Pasklistų plačiai informacija apie jį, gal pagaliau kokia nors Laisvės alėjos legenda rastųsi - ir patiems būtų džiugu, ir turistai turėtų į ką pasižvalgyti.
Bet kilo ginčai, ar buvo suderinta, ar leidimai gauti, ar tinkamai viskas įforminta ir panašiai. Tokiame „fone“ skulptūrų autoriams netiesiogiai pasakyta: „Žinokitės“. Tai patyliukais Laisvės alėjoje skulptorių kūrinių pamažėjo. Vieną iš pačių populiariausių skulptūrų - akmeninį katiną, ant kurio bene pusė miesto mažų vaikų pasėdėjo, kai tėveliai juos fotografavo, su malonumu iš autoriaus nusipirko Visaginas. Pastatė specialiai tam įrengtame parkelyje. Nes tame mieste, matyt, daugiau nei Kaune yra supratimo, kad reikia skulptūrą pagarbiai priimti, tinkamai vertinti kūrėjo darbą, o skulptūros aplinka turi būti sutvarkyta.
- Esate meno kūrėjus rengiančios aukštosios mokyklos profesorius, tai gal bent čia matote kokių viltingų ženklų: daugiau profesionalių menininkų - daugiau supratimo ir gebėjimo vertinti bei priimti į savo aplinką meno?
- Gal kada girdėjote, kaip pats profesorius vertinamas? Už darbą dailės akademijoje gaunu netoli 500 litų. Per mėnesį. Turiu vieną diplomantą. Būsimų skulptorių rengiama pernelyg mažai, todėl būtų naivu tikėtis suplauksiant daug studentų „terbelių“. Juk Lietuvoje jos nulemia diplomuotus specialistus rengiančių įstaigų įvertinimus ir skiriamas lėšas. Menų studijos nepigios, menus studijuojančių studentų mecenatų „mados“ iki mūsų neatėjusios, tai skulptoriais norinčių tapti jaunuolių - kur kas mažiau nei dizaineriais ar architektais.
Jei kas nors norėtų pasiaiškinti, kokia apskritai visos Lietuvos kultūros politika, sunkiai susidarytų bendrą vaizdą. Manyčiau, kadangi kultūra mūsų šalyje buvo palikta nuošalėje, kaip savaiminis reiškinys, tai ir tauta susirgo. O juk maitinti šitą pasaulį derėtų labai protingai. Čia kalbu apie individus, kurie savo menais gali plačiai atstovauti Lietuvai.
Dažniausiai dėl prastos kultūros politikos dabar teisinamasi pinigų trūkumu. Bet juk ne ekonominė, o dvasinė krizė yra dešimteriopai baisesnė. Prisiminkime, kaip sakė praėjusio amžiaus kultūrininkas, eseistas Juozapas Albinas Herbačiauskas: „Tauta, kuri beždžionauja svetimas madas ir nesemia dvasinės stiprybės iš savo praeities gilybių, kuri naikina savo tradicijas, - tokia tauta pasmerkta būti ... Europos ubagu.“
