„Man juokinga atgyvena atrodo tautiškais save vadinančių politikų ir visuomenės veikėjų kova su lenkų kalba ir dvigubais vietovių užrašais, kurių reikalauja lenkų mažuma.
Lenkų kalba, kaip ir kitos kalbos, Vilniuje turėjo ir turės savo vietą, nuo Gedimino laikų Vilnius, bent jau mano vizijoje, yra ne tik Lietuvos, mažos valstybės, sostinė.
Vilnius man – pasaulio ašis, o pasaulis juk daugiatautis ir daugiakultūris”, – „Sostinei” sakė rašytojas, Yale’io (JAV) universiteto profesorius, vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių intelektualų T. Venclova.
Šią savaitę T. Venclovai buvo įteiktos Vilniaus miesto garbės piliečio regalijos.
Neatsitiktinai tarp liberalios, tolerantiškos dvasios skleidėjo svečių – daugiatautė žinomų intelektualų svita.
Pasveikinti rašytojo atvyko jo žmona Tatjana Milovidova, Amerikos rašytoja Ellen Hinsey su vyru Marcu Carlsonu, Rusijos istorikė Liudmila Aleksejeva, vienas žymiausių socialistinio lagerio griovėjų, lenkų disidentas Adamas Michnikas.
T. Venclova savo įžvalgomis apie Vilnių, jo žmones ir likimus pasidalijo su „Sostine”.
– Ar jums Vilnius tik miestas, kuriame užaugote, gyvenote, ar kas nors daugiau?
– Vilnius formavo mano pasaulėžiūrą, buvo ir yra kūrybos šaltinis, įkvėpėjas.
Esu parašęs Vilniui skirtų eilėraščių, tris knygas: „Vadovas po Vilnių”, „Vilniaus vardai” ir eseistinį kūrinį „Vilnius. Asmeninė istorija”. Reikšmingiausia man pačiam atrodo „Vilniaus vardai” – tai žymių vilniečių ar su Vilniumi glaudžiai susijusių žmonių enciklopedija.
Rinkdamas medžiagą įsitikinau, kad Vilnius yra savotiška pasaulio ašis, davęs pasauliui šviesių žmonių ne tik tų tautų, kurios dažniausiai minimos: rusai, lenkai, baltarusiai, totoriai, žydai.
Dažniausiai šis sąrašas užbaigiamas karaimais, bet daug daugiau nei karaimų Vilniuje gyveno vokiečių, italų, ispanų, graikų. Net gruzinų – čia XIX amžiuje gyveno ir kūrė gruzinų poetas Eristavis.
Vilniaus karo mokykloje caro laikais mokslus baigė ir vilnietę vedė vienas žymiausių Estijos valstybės kūrėjų generolas Johanas Laidoneris.
Daugiakultūrė Vilniaus tradicija mus įpareigoja būti pakančius, nebijoti kitoniškumo.
– Ką manote apie dabar kilusias aistras dėl lenkų kalbos, dvigubos vietovardžių, gatvių pavadinimų rašybos Vilniaus krašte?
– Man ta lenkų, rusų, anglų kalbos baimė dvelkia tamsybiškumu. Juk yra europietiškos taisyklės, reglamentuojančios šiuos dalykus.
Pavyzdžiui, Sardinijos saloje (Italija) kalbama sardinų kalba, kuri gerokai skiriasi nuo italų, ji panaši į katalonų kalbą. Ten miestų pavadinimai rašomi ir italų, ir sardinų kalbomis.
Panašiai ir Velse (Jungtinė Karalystė), kur vietovardžiai rašomi ir anglų, ir valų (velsiečių) kalbomis. Bet ten niekas nekelia triukšmo, kad sardinų kalba užgoš italų, o valų – anglų kalbas.
Jei greta Šalčininkų rašysime ir Soleczniki, lietuvių kalba nebus iškraipyta ar pažeminta, nes juk vardas Šalčininkai niekur nedings, tik bus papildytas kitu vardu, irgi turinčiu savo tradiciją.
Man asmeniškai lenkų kalba svarbi, nes padėjo vaduotis iš sovietinės ideologijos įtakos. Tais laikais mane į disidento kelią pastūmėjo 1956 metų Vengrijos antikomunistinis sukilimas.
Po to pradėjau ieškoti nesovietinių informacijos šaltinių. Pirkdavau lenkų spaudą, kurios buvo kiekviename kioske. Nors Lenkija irgi buvo socialistinė šalis, cenzūra ten buvo švelnesnė, spauda gerokai laisvesnė.
Apskritai neįsivaizduoju, kaip vilnietis, nesvarbu, kokios tautybės, gali bijoti, nekęsti lenkų kalbos. Šia kalba sukurta nuostabių dalykų apie Vilnių, visą Lietuvą. Mums gal būtų maloniau, jei Adomas Mickevičius ir Czeslawas Miloszas būtų rašę lietuviškai. Ką gi, jie rašė lenkiškai, bet yra neatsiejami nuo Lietuvos kultūros.
– Globalėjančiame pasaulyje daugeliui mūsų baugu ne tik dėl kitų kalbų įtakos, bet ir kitataučių antplūdžio. Ypač bijoma, kad Vilnių užplūs juodaodžiai. Jūs ilgai gyvenote JAV. Ar tikrai juodaodžiai – pavojingi kaimynai?
– Nesąmonė. Tarp juodaodžių linkusių į nusikaltimus gal didesnis procentas nei tarp baltųjų, bet ne dėl kokių nors rasinių savybių. Ilgą laiką juodaodžiai buvo niekinami, nustumti į skurdą, o skurde kriminalinis elementas tarpsta labiau.
Vilniečiams nereikia bijoti juodaodžių, jų čia buvo ir anksčiau.
Pirmasis žinomas šios rasės atstovas, gyvenęs Vilniuje, buvo Aleksandro Puškino prosenelis Ibrahimas Hanibalas, caro Petro I favoritas.
Aš pats truputį pažinojau karo metais Vilniuje apsigyvenusį juodaodį brazilą, estrados dainininką Tito Romalio. Kai jis eidavo Gedimino (tuomet Lenino) prospektu, pažiūrėti susirinkdavo minios.
Karo metais jis slapstėsi kažkur kaime, nes naciai persekiojo ne tik žydus, bet ir juodaodžius. Pasakojama, kad viena kaimietė, pamačiusi juoduką, iš baimės numirė. Vėliau jis sėkmingai darbavosi estradoje, net bičiuliavosi su jaunu Virgilijumi Noreika.
Jeigu atvykęs turkas, vietnamietis, kinas ar indas išmoks lietuviškai, priims čionykščio gyvenimo taisykles, mokės mokesčius ir laikys Lietuvą savo šalimi, jis jau bus lietuvis, nesvarbu, kokia odos spalva. Juk laikome savu XVIII amžiaus tapytoją Rustemą, kuris buvo turkas.
– Miestas neišvengiamai keičiasi. Kaip jums atrodo aukštybiniai pastatai dešiniajame Neries krante?
– Nepatinka man tas dešinysis krantas ir dangoraižiai. Norėčiau Vilnių matyti kaip Florenciją – ten nei centre, nei arti centro nėra nė vieno dangoraižio.
Tiesa, Paryžiuje yra. Bet Paryžius toks miestas, kurio ir norėdamas nesugadinsi. O Vilnių ar galima sugadinti? Pateikiu šį klausimą sau pačiam, bet nežinau atsakymo. Tiesa, bijau, kad galima.
