J. Vachtangovo teatras gastroliavo Šveicarijos mieste Ženevoje. Paskutinė gastrolių diena. „Dėdės Vanios“ antrasis veiksmas. Scenoje - Ivanas Voinickis (akt. S. Makoveckis), apimtas nerimo ir galimos laimės nuojautos. Ir čia staiga pasirodo personažas, kurio A. Čechovo pjesėje nėra: netvirtos eisenos vyriškis su nusmaukta ant šono juokinga skrybėle ir dar siūlo išgerti. S. Makoveckis suglumsta dėl tokios netikėtos mizanscenos, tačiau to neparodo ir kaip patyręs improvizuotoja suvaidina ekspromtą: susidaužia taurelėmis su netikėtu atėjūnu ir šis nusvyruoja už kulisų. Meno vadovo intriga aiškiai pavyko ir nė kiek neatsiliepė spektakliui: veiksmas rutuliojosi toliau, įtraukdama publiką į taurių ir paikų aistrų verpetą, puikiai suvaidintą J. Vachtangovo teatro aktorių.
Jau po spektaklio, kai griaudint plojimams aktoriai lenkėsi publikai, aktorė Liudmila Maksakova prancūziškai (dubliuodama save rusiškai) pranešė, kad šiandien dėdės Vanios, t. y. S. Makoveckio, uogienės diena. Plojimai dvigubai sustiprėjo, artistas paskendo gėlėse. O Sergejus teištarė: „Žinote, tai išties laimė per savo gimtadienį vaidinti mėgstamą vaidmenį su žmonėmis, kuriuos myli.“
Rusijos dienraščio „Moskovskij komsomolec“ teatro apžvalgininkės Marinos Raikinos nuomone, S. Makoveckis bus pavadintas geriausiu šio vaidmens atlikėju XXI amžiuje arba bent pirmajame jo ketvirtyje, o finalinė scena ilgainiui taps chrestomatiniu režisūros pavyzdžiu: štai sėdi ant taburetės žmogus, pavargęs nuo gyvenimo, nuleistais pečiais, nepatogiai sulenkęs koją ir užmerkęs akis po akiniais. Sonia jį pakelia, pora - tikras dvigubos vienatvės įsikūnijimas - tarsi šoka. Ir tarsi gyvena. Sonia nuima akinius nuo jo užmerktų akių, rankomis jas atmerkia, po to praskleidžia lūpas. Žiūrovai mato vaikišką šypseną ir vaikišką laimę pamišėliškose akyse, įsmeigtose, matyt, ten, kur vargšė Sonia vargšui dėdei Vaniai pažadėjo „dangų, nusėtą deimantais".
