Architektas E. Arbas-Arbačiauskas gimė 1913 m. birželio 26 d.Karsakų kaime (Kaišiadorių r.). Būsimo architekto vaikystė
praskriejo Korsakų dvaro pašonėje, gražioje sodyboje gamtos apsuptyje. Tėvai buvo šviesūs žmonės, todėl stengėsi išmokslinti ir savo vaikus. 1918 m. jų namuose buvo įrengta kaimo mokykla. Tolimesnis E. Arbo kelias vingiavo į Kaišiadorių gimnaziją. Būtent besimokydamas Kaišiadoryse ir matydamas statomą naują katedrą E. Arbas susižavėjo architekto profesija. Architektą jis regėjo tarsi šventąjį, kuris sugeba sukurti tokius milžiniškus pastatus.
Baigęs gimnaziją E. Arbas įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą (dabar Kauno technikos kolegija). 1936 m. baigęs studijas, kaip Susisiekimo ministerijos stipendiatas, buvo paskirtas į ministerijai priklausiusią Kauno plentų valdybą. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių E. Arbas persikėlė į sostinę ir įsidarbino Vilniaus apskrities inžinieriaus pagalbininku. Karo metais dirbo Pramonės statybos tresto direktoriumi ir vyriausiuoju inžinieriumi.
1943 m. įvyko jo ir rašytojos Elenos Nakaitės (Alės Rūtos) vestuvės. Bet jaunavedžių laimė Lietuvoje truko neilgai. Dėl
dalyvavimo pogrindiniame pasipriešinime hitlerininkams (buvo vienas iš penkių vyriausiųjų „Kęstučio“ pasipriešinimo organizacijos štabo narių) teko palikti Vilnių, o neilgai trukus - ir Lietuvą.
1944 m. E. Arbas atsidūrė Austrijoje, įstojo į Vienos aukštąją technikos mokyklą, studijavo architektūrą. Kai sąjungininkai ėmė bombarduoti Vieną persikėlė į Štutgartą Vokietijoje, kur bandė tęsti studijas. 1947 m. su žmona ir pirmagime dukra Vijole paliko Europą ir iškeliavo į JAV. Detroitas tapo pirmuoju miestu, kuriame jie apsistojo. E. Arbas gana greitai gavo tarnybą projektavimo įstaigoje, nes jau turėjo tinkamą išsilavinimą ir darbo patirties. Atsiradus galimybei įstojo į Detroito Lawrence technologijos institutą (dabar universitetas). 1950 m. baigęs studijas galėjo visa galva nerti į taip išsvajotą architekto darbą.
E. Arbą žavėjo Le Corbusier, Franko Lloydo Wrighto, Paulo Rudolpho, Minoru Yamasaki, Bruce'o Goffo ir Eero Saarineno
kūryba. Su pastaruoju išsamiau susipažino po studijų, nes buvo pakviestas dirbti šio pasaulinio masto architekto firmoje. Darbas su šiuo menininku tapo neįkainojama patirtimi, kurią E. Arbas vertino visą gyvenimą. Šiek tiek vėliau kartu su lietuviu
architektu Stasiu Kudoku įsteigė privačią firmą, tačiau įmonei nesisekė taip, kaip tikėtasi.
1959 m. E. Arbas su šeimyna, žmona ir trimis vaikais, persikraustė į JAV vakarus, į Kalifornijos valstiją, kur sėkmingai
dirbo didelėse architektūros įmonėse. 1969 m. susiklosčius palankioms sąlygoms jis įkūrė privačią firmą. Architekto projektų
skalė - labai plati: nuo funkcionalių ir racionalių administracinių pastatų iki jaukių, prie aplinkos derinamų gyvenamųjų namų, nuo tautinio lietuviško romantiško stiliaus pastatų, skirtų išeiviams, iki technologiškai pažangių konstrukcijų. Svarbią vietą užima paminklų ir monumentų kūryba.
Nuo mokyklos laikų E. Arbas aktyviai dalyvavo įvairioje visuomeninėje veikloje, buvo ateitininkų, šaulių, skautų organizacijų narys. Dalyvavo pasipriešinimo okupantams judėjimuose. Persikraustęs už Atlanto buvo Amerikos ir Pasaulio lietuvių
inžinierių ir architektų sąjungos PLIAS/ALIAS centro valdybos vicepirmininkas, Amerikos architektų instituto (AIA) ir
Tarptautinės politinės platformos asociacijų narys, aktyviai dalyvavo kituose lietuvių išeivių judėjimuose.
Laisvu nuo darbo metu architektas sėkmingai dalyvaudavo daugiausia PLIAS/ALIAS rengiamuose konkursuose. Pirmoji vieta E. Arbui atiteko už Lietuvos atstovybės rūmų Brazilijoje projektą (1959), lietuviško stiliaus vasarnamio ir lietuviško stiliaus namo projektą (1970), rašytojo Pulgio Andriušio paminklą Adelaidėje (Australija) (1971). E. Arbui buvo skirta trečioji vieta už
Amerikos paviljono Niujorko pasaulinėje parodoje projektą (1964).
Vilniuje rengiamoje E. Arbo-Arbačiausko gimimo šimtmečio parodoje daugiausia bus rodomi minėtieji konkursiniai architekto
projektai, sukurti 1951-1997 m. Daugelis darbų susiję su Lietuva ir lietuviais ir vos keli projektai skirti kitų šalių rengtiems
konkursams. Deja, tik nedidelė dalis šių puikių darbų buvo įgyvendinta. Architektas mirė 2004 m. vasarą Santa Monikoje (JAV).
Ekspozicijos daugumą sudaro kūriniai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcijos, parodą papildo keli darbai iš Vilniaus
apskrities archyvo. Nuotraukas parodai paskolino architekto duktė Vijolė Arbas.