Įdomu tai, kad muziejui eksponatus šiais metais duos trys jubiliatai (60-metį jau atšventę ar dar švęsiantys atlikėjai), kurių pavardės arba sceninis vardas prasideda S raide. Tai – Kostas Smoriginas, Virgis Stakėnas ir Vytautas Babravičius-Simas. Ir visi jie liepos 13-ąją lips į tryliktojo bardų festivalio „Akacijų alėja“ sceną. Su eksponatais iš arčiau bus galima susipažinti per festivalį.
Eksponatas iš Tekančios saulės šalies
Muzikinės šlovės muziejui K. Smoriginas eksponatą rinko ilgai ir atsakingai. Norėta, kad daiktas būtų dalis gyvenimo, puikai atspindėtų veiklą, kuri neatsiejama nuo jį duodančiojo. Nuo mažumės labai mėgęs žvejoti K. Smoriginas nusprendė „Akacijų alėjos“ muziejui padovanoti prieš dešimt metų iš Japonijos parsivežtą spiningą.
„Mėgstu žvejoti. Patinka toks laisvalaikis. Ir nėra svarbu, ar pagausiu ką, ar ne... Mėgstu patį procesą. Atsimenu, kaip žvejodavau su tėvu. Jis man buvo padaręs patogią bambuko meškerę“, – pasakojo K. Smoriginas.
Muziejui dovanojamu eksponatu buvo ištrauktas ne vienas laimikis. Didžiausias jų – 1,5 kg ešerys. Per penkias dešimtis žvejybos metų K. Smoriginui teko laimė ištraukti ir daug stambesnių žuvų, kurių didžiausia – 8,5 kg sverianti lydeka.
Daiktai, sušildyti rankų
Virgis Stakėnas „Akacijų alėjos“ muziejui nusprendė padovanoti net kelis eksponatus: paties atlikėjo rankomis siuvinėtą beisbolo kepuraitę ir panaudotų gitaros stygų rinkinį (1979–2009 m.). Beisbolo kepuraitė – tipiškas suvenyras, kurį atlikėjas 1991 m. parsivežė iš didžiulio folkmuzikos festivalio Kanadoje.
„Grįžęs namo sumaniau įprasminti drobinį antkaktį savo simboliais. Nusižiūrėjęs muzikos žurnaluose, sukūriau emblemą. Gitaros siluetas – savaime aišku, o užrašais ištransliavau savo meilę kantri ir folkmuzikos stiliams. Nuo to laiko ji penkias vasaras dengė „siuvinėtojo“ galvą visuose jo muzikos įvykiuose...“ – kepuraitės istoriją pasakojo V. Stakėnas.
Paklaustas apie stygas, kurios sužymėtos skaičiais ir raidėmis, atlikėjas paaiškino: 1, 2, 3, 4, 5, 6 – stygų eilės numeriai, 12, 13 – stygų storis, X – trūkusi ir kartą rišta, N – naudota, bet netrūkusi, 0 (t. y. nežymėta) – arba nutrūkusi taip, kad nebeįmanoma surišti, arba dar tinkama iš bėdos naudoti... Visos šios stygos pasakoja įdomius istorinius faktus – apie skausmingą muzikantų nepriteklių, apie iš užsienio atvykusių muzikantų dalijimąsi ne tik naujomis, bet ir atidirbusiomis gitarų stygomis.
„Kai pats išvažiuodavau į užsienį, pirkinys Nr.1 būdavo, žinoma, stygos. Brangu, todėl taupiau – trūkusią rišdavau. Kartais net ne kartą. Vėliau neberišau, bet neišmesdavau – atiduodavau jauniems muzikantams. Arba tiesiog saugojau medinėje dėžutėje kaip kokią relikviją“, – atviravo atlikėjas.
Anot jo, praėjo daug laiko, kol išmokta stygas keisti ne tada, kai nutrūksta, o kai nebebūna tinkamos naudoti. „Iki šiol gitaros stygų keitimo procesas man – šventa apeiga“, – sakė V. Stakėnas.
Mena muzikos instrumentų stygiaus laikus
V. Babravičius-Simas svarstė, ar muziejui duoti šiaudinę skrybėlę, kuri jo, kaip atlikėjo, tapatybės dalis, ar lūpinę armonikėlę. Nugalėjo pastaroji.
"Ši armonikėlė įsigyta 1979–1980 metais, deficito laikais. Stropiai susiuvau dėkliuką, kad jis saugotų tokį brangų daiktą. Armonikėle grojau iki 1984 metų“, – pasakojo V. Babravičius-Simas.
Ant muziejui dovanojamos lūpinės armonikėlės medinio rėmelio paties atlikėjo rankomis išrėžtas slapyvardis Simas. Anot atlikėjo, šis autentiškas eksponatas mena muzikos pasaulio instrumentų stygiaus laikus. Šalia lūpinės armonikėlės V. Babravičius-Simas muziejui dovanoja ir 1991–1992 m. Vilniuje pagamintus, ribotu kelių šimtų egzempliorių tiražu išspausdintus trispalvės spalvų lipdukus su atlikėjo logotipu.
