2013 m. birželio 30 d. 19:00
Skulptoriui mieste per daug tuščių skverų
2013 m. birželio 30 d. 19:00
Birutė Vyšniauskaitė
Vilniaus skulptoriumi tituluojamo Romo Kvinto namų kieme Tilto gatvėje aiktelėti priverčia idiliškas vaizdas – preciziškai nušienautoje pievoje čiurlena fontanas.
Skulptorius R. Kvintas vilniečiams ir sostinės svečiams rengia staigmeną – rytoj Vilniaus gatvės ir Gedimino prospekto sankirtoje planuojama atidengti bareljefą, kurį menininkas sukūrė pagal žurnalo „Business Start” redaktorės Živilės Glaveckaitės užsakymą.
„Galiu pažadėti, kad šis kūrinys vilniečius ir miesto svečius nuteiks linksmai ir žaismingai. Tikiuosi, tame žaidime daug kas norės dalyvauti”, – šypsojosi menininkas.
Pokalbis skulptoriaus namuose – viename gražiausių Vilniaus kiemų, kuriame girdėti Arkikatedros bokšto laikrodžio dūžiai – sukosi apie jo darbus, jų atsiradimo istorijas ir ateitį.
„Kiek Vilniui ir įvairioms čia įsikūrusioms įstaigoms esu sukūręs skulptūrų, memorialinių lentų ar bareljefų, tiksliai nežinau.
Ko gero, bus kelios dešimtys. Juk man ir metų nemažai. Prieš savaitę įsirašiau į garbaus amžiaus žmonių klubą”, – linksmai pradėjo pašnekesį R. Kvintas.
– Kokį jubiliejų atšventėte, jeigu save laikote jau garbaus amžiaus vyru?
– Man stuktelėjo šešiasdešimt (R. Kvintas gimė 1953-iųjų birželio 16-ąją. – Red.). Apie tą garbų amžių susimąsčiau neseniai, internete perskaitęs žinutę, kad netoli Neries dviračių taku važiuojantis garbaus amžiaus vyras nugriuvo ir susižalojo. O skliausteliuose buvo nurodyta, kad tas jo garbus amžius – 60 metų. Susiėmiau už galvos: juk tas vyriškis – mano bendraamžis!
Kai kas nors pasako, kad man tiek metų neduotų, atrėžiu: „Ir neduokite!”
– Amžius jūsų veide nepaliko gilių atspindžių.
– Juk ne prie gamyklos konvejerio kasdien stoviu. Dirbu mėgstamą darbą, todėl įvairius gyvenimo stresus patiriu lengvesne forma.
– Nuo ko prasidėjo jūsų kūryba Vilniuje?
– Viena pirmųjų mano skulptūrų – poeto Adomo Mickevičiaus portretas Vilniaus viešojoje A.Mickevičiaus bibliotekoje Trakų gatvėje. Tą portretą sukūriau beveik prieš trisdešimt metų.
– Kuri Vilniui kurta skulptūra jums pačiam yra brangiausia?
– Nenorėčiau taip skirstyti savo darbų. Tegul patys miestiečiai nusprendžia. Bet, žinoma, yra darbų, kurie man išskirtiniai.
Kiekviena skulptūra turi savo istoriją.
Kad ir nedidelė skulptūrėlė žinomam Prancūzijos rašytojui, diplomatui, Antrojo pasaulinio karo didvyriui Romainui Gary J. Basanavičiaus gatvėje. Ji pastatyta priešais namą, kuriame praėjusio amžiaus pradžioje jis su motina gyveno.
Argi vilniečiai žinojo, kad kūrėjas, net du kartus už savo darbus pelnęs Goncourt’ų premiją (ji rašytojams gali būti teikiama tik vieną kartą. – Red.), gimė ir augo Vilniuje.
Daug mano bendraamžių apskritai jo nežinojo. Mat R. Gary nesimpatizavo Sovietų Sąjungai, todėl sovietmečiu jo kūryba mums buvo neprieinama. Tik prieš kelerius metus vienas po kito Lietuvoje pasirodė jo romanai.
– Kas jus paskatino imtis skulptūros, skirtos R. Gary?
– Apie šį nuostabų rašytoją man papasakojo aktorius Romas Ramanauskas.
Sukurti skulptūrą jam manęs ilgai įkalbinėti nereikėjo – perskaitęs autobiografinį romaną „Aušros pažadas”, kuriame R.Gary pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje, iš karto sutikau.
Šioje knygoje buvau radęs ne vieną siužetą skulptūrai, bet pasirinkau istoriją, kaip iš meilės kiemo draugei R.Gary suvalgė kaliošą ir atsidūrė ligoninėje.
Todėl pirmąją meilę simbolizuojanti skulptūra – nedidelis berniukas, priglaudęs prie krūtinės kaliošą.
– Kaip atsirado idėja sukurti skulptūrą garsiam prieškario Vilniaus žydui gydytojui Cemachui Šabadui, kurį kaip prototipą rašydamas knygą „Daktaras Aiskauda” panaudojo garsus rusų rašytojas Kornejus Čiukovskis?
– Šią skulptūrą užsakė Litvakų (iš Lietuvos kilusių žydų. – Red.) fondas. Sudėtingiausia buvo rasti šiai skulptūrai tinkamą vietą.
Man norėjosi tą skulptūrą pastatyti kokioje nors labai siauroje Vilniaus gatvėje, kad ji trukdytų praeiviams ir taip atkreiptų dėmesį. Tačiau taip chuliganiškai elgtis man nebuvo leista. (Juokiasi.)
Man didžiulė garbė, kad turėjau, turiu ir, tikiuosi, turėsiu galimybių kurti Vilniui. Visai nesinorėtų krauti darbų į sandėlį. Beveik visi pasiūlymai, skulptūrų idėjos Vilniuje man buvo įdomūs. Atsisakiau gal tiktai keleto.
– Ar išvengėte sovietmečiu, kaip sako jūsų kolegos skulptoriai, prievolės lipdyti vadų galvas ir barzdas?
– Dailės fondo, per kurį pradedantiems skulptoriams sovietmečiu būdavo galima užsidirbti, užsakymu esu sukūręs Justo Paleckio portretą. Kalbant apie studijų laikų nuodėmes, turėčiau prisipažinti, kad iš baltojo marmuro buvau nukaldinęs moters galvutę su raiščiu ant galvos.
Dirbant mane labiausiai domino tos galvutės proporcijos ir kad gražiai susidrapiruotų raištis.
Bet prie šio savo kūrinio buvau užrašęs: „1914 m. represijų aukoms Vilniuje”. Ir gavau piniginę premiją, nors kaldindamas šią skulptūrėlę tikrai negalvojau apie jokias represijas. (Juokiasi.)
– Kokiose Vilniaus vietose, jūsų akimis, dar reikėtų skulptūrų?
– Miesto aikštėse, kuriose atsiranda skulptūrų, žmonės pradeda burtis. Aikštės atgyja, jose ima virti gyvenimas.
Vilniuje tuščių aikščių ir skverų daug. Miestas, matyt, savo gyvenimą planuoja taip pat kaip ir žmonės – kai namie atsiranda stalas, tuomet norisi gražių kėdžių ar kitų būtiniausių daiktų, o tik po to – paveikslų ant sienų.
Gal gyvenimas dar tiek nepagerėjo, kad aikštėse ir skveruose atsirastų įdomių, žmones traukiančių skulptūrų.
– Kiekvienos valstybės sostinė turi kokią nors ją simbolizuojančią skulptūrą.
Kodėl Vilniuje nėra tokios skulptūros?
– Manau, jog taip yra dėl to, kad kiekvienai skulptūrai sukurti skelbiami konkursai, o jie, žinoma, visada turi kompetentingą komisiją, kuriai įtikti būna labai sunku.
Todėl žalia šviesa dažniausiai uždegama labai vidutiniams, niekam per daug neužkliūvantiems darbams.
Būtų kur kas geriau, jei kokiai nors skulptūrai sukurti būtų pasirenkami autoriai, o jiems nurodymus ar pageidavimus pareikštų miesto bendruomenė, bet ne įvairios komisijos. Tada jau tą autorių būtų galima „lankstyti” tol, kol jis sukurtų tokį darbą, kokio pageidauja miestiečiai.
– Kaip atsirado skulptūra-fontanas jūsų namo kieme?
– Pagal panašų modelį, kai jokia valdžia ar komisijos nenuleidžia užsakymo „iš viršaus”.
Vakarodami su kaimynais nutarėme, kad kieme reikėtų nedidelio fontano, prie kurio karštą vasaros dieną būtų galima atsigaivinti. Maždaug prieš metus sukūriau berniuko su skėčiu, nuo kurio varva stambūs lietaus lašai, skulptūrą. Pinigų jai surinko kaimynai.
– Ko gero, įvairios komisijos kaltos ir dėl to, kad iki šiol Lukiškių aikštėje nėra jokios skulptūros, nors Leninas išnyko jau daugiau nei prieš du dešimtmečius.
– Per daug visokių reikalavimų keliama tai skulptūrai ar monumentui. Vieni nori matyti viena, kiti – kita.
Bandžiau ir aš sykį dalyvauti tame konkurse, tačiau jo sąlygos iki šiol kelia daug klausimų. Jose nurodyta, kad turi būti sukurtas monumentas kovoms už Lietuvos laisvę, o būtinas akcentas – partizano kapas.
Bet juk kovos už laisvę vyko ir sovietmečiu, tai kodėl būtinai reikia pavaizduoti partizano kapą? Argi ne mes visi, kuriems šiandien 40, 50 ar 60 metų, kovojome ir iškovojome laisvę Lietuvai?
Tai gal tą monumentą reikėtų skirti mums visiems, tebegyvenantiems, tebekuriantiems tą laisvę ir nepriklausomybę?
– Su Vilniumi susijusios daugybė Lietuvos istorinių asmenybių. Kaip jums atrodo, ar nevertų įamžinti ką nors iš jų?
– Būtinai! Mes taip didžiuojamės savo Vilniumi kaip europine sostine, o iki šiol neturime nė vieno raitelio skulptūros. Juk raitelis yra valstybingumo simbolis.
Aš labai norėčiau ant žirgo užkelti Vilniaus vaivadą Leoną Sapiegą.
Būtų labai gražu jam skirtą skulptūrą pastatyti kokioje nors lankomoje miesto vietoje.
Žinoma, nederėtų pamiršti ir Vilniuje palaidotos Barboros Radvilaitės, ir jos vyro Žygimanto Augusto, ir kitų valdovų.
