Radvilų rūmų muziejuje atidaryta paroda „Sugrįžusi Ados kūryba” nustebino net ir gerai lietuvių meną visame pasaulyje išmanančius menotyrininkus.
Joje pristatoma Lietuvių fondo Lietuvos dailės muziejui perduota Ados Peldavičiūtės-Montvydienės (1907–1967) 26 paveikslų kolekcija, papildyta privačiuose rinkiniuose ir Vilniaus bei Kauno muziejuose saugomais dailininkės darbais.
„Kai tik pradėjau dirbti muziejuje, mane labai sudomino A. Peldavičiūtės darbai. Jos paveikslai gerokai išsiskyrė iš kitų. Man buvo labai įdomu sužinoti, kodėl, rašo "Lietuvos ryto" priedas "Sostinė".
Deja, ir šiandien apie ją žinoma labai nedaug. Vyras miręs, vaikų jie neturėjo. Nebeliko žmonių, kurie su ja bendravo”, – apgailestavo menotyrininkė Rima Rutkauskienė.
Mokėsi ir Florencijoje
A. Peldavičiūtė, savo darbus pasirašinėjusi tiesiog „Ada”, gimė 1907 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių apskrityje, Kuršėnų valsčiaus Ketūnų dvare.
1927 metais būsimoji dailininkė įstojo į Kauno meno mokyklą, kur įgijo gerus piešimo, tapybos ir kompozicijos pagrindus. Jai dėstė Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas. Vėliau A. Peldavičiūtė mokėsi P. Kalpoko tapybos studijoje.
Baigusi studijas išvyko į Florenciją. Tobulinosi pas garsų to meto tapytoją ir pedagogą, Meno akademijos rektorių Felicitą Careną. Nevaržydamas kūrybinės laisvės jis ne tik padėjo Adai tobulinti tapybos techniką, bet ir subręsti kaip menininkei.
Grįžusi į Kauną A. Peldavičiūtė dalyvavo Lietuvos dailininkes vienijusios draugijos veikloje ir 1940 metais vykusioje pirmojoje jos dailės parodoje. Po trejų metų Kauno dailininkų pavasarinėje parodoje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje ji savo kompoziciją „Merginos” ir dailininko A. Žmuidzinavičiaus portretą rodė jau kaip Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Pasinėrė į svetimą kultūrą
Frontui artėjant prie Kauno Ada su vyru, dirbusiu anglų firmos „Lloyd” Lietuvoje atstovu, atsidūrė Austrijoje, apsigyveno netoli Insbruko.
1946 m. kovo mėnesį būrelis dailininkų, tarp kurių, be lietuvių, buvo estų, latvių, lenkų, ukrainiečių, vengrų, Brėgence surengė meno parodą, sulaukusią, kiek žinoma, ypač gerų atsiliepimų.
Lietuvai joje atstovavo du grafikai ir keturi tapytojai – Paulius Augius, Telesforas Valius, Aleksandras Šepetys, Vladas Meškėnas, Pranas Domšaitis ir A. Peldavičiūtė.
Ji rodė tris portretus, kompoziciją „Be namų” ir T. Valiaus portreto eskizą. 1947 m. lapkritį lietuviai (prisidėjo dar Vytautas K. Jonynas ir Viktoras Petravičius) dalyvavo bendroje parodoje Insbruke.
1949 m., prasidėjus didžiajai emigracijai iš Vokietijos, Montvydai išvyko į Ameriką. Apsigyveno Niujorke, Manhatane. Pasak Aušros Marijos Sluckaitės, Ada kurį laiką dirbo tapybos restauravimo dirbtuvėse, vėliau – antikvariate.
Pasinėrusi į svetimą kultūrą A. Peldavičiūtė nedalyvavo nei lietuvių bendruomenės gyvenime, nei parodose. Tačiau tapyti nesiliovė. Sustreikavus širdžiai dailininkė mirė 1967 metų rugsėjį.
Menininkės brolis architektas Vytautas Pelda, padedamas tapytojo Juozo Bagdono, 1981 metais Bruklino lietuvių „Kultūros židinio” didžiojoje salėje rodė jos 44 tapybos ir grafikos darbus.
Niujorke bėgiodavo po rasą
Pasak parodos kuratorės R. Rutkauskienės, A. Peldavičiūtė labiausiai mėgo portreto žanrą, nors yra sukūrusi ir stambių figūrinių kompozicijų, peizažų. Jau ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu realistinė dailininkės kūryba turi impresionizmo ir art deco stilių bruožų.
Vėliau jos kūrybą smarkiai veikė Niujorko kultūros gyvenimas. Dailininkė gilinosi į filosofines temas, ją ėmė traukti alegorijos. Vis daugiau radosi pusiau abstrakčių ir abstrakčių kompozicijų. Keitėsi spalvos, faktūra, nubyrėjo smulkios detalės.
Rašytojas Paulius Jurkus pomirtinės tapytojos parodos recenzijoje akcentavo kūrėjos vienišumą, liūdesį ir nuovargį. Vadino ją tikra portretiste pabrėždamas kūrinių ekspresiją, impulsyvumą, netikėtą lyrizmą. Jis prisiminė, kaip ilgėdamasi Lietuvos Ada išbėgdavo basa pabraidyti po rasą į Niujorko Centrinį parką.
Paroda „Sugrįžusi Ados kūryba” Radvilų rūmuose veiks iki rugsėjo 1 dienos.