Šuros, kaip daugelis draugų ir bičiulių vadina Aleksandrą, nuotraukose galima rasti tarsi dvigubą jos gimtojo Vilniaus veidą, kuriame – ir žmonių, ir miesto metraštis.
„Bėgant laikui šios nuotraukos įgijo daugiau vertės – daug A. Jacovskytės fotografuotų žmonių jau nebėra, nebėra nė buvusio miesto.
Nuotraukose liko Vilniaus nuotaika, pažįstamų veidų šypsenos ar rimtis, išnykusios vietos ar architektūros fragmentai.
Kiekviena fotografija detaliai aprašyta – veidai, datos, vietos.
Vilniaus daugiatautiškumas – akivaizdus”, – teigė A. Jacovskytės parodos kuratorė Violeta Juškutė.
Šiuo metu A. Jacovskytės paroda „Vilniaus veidai” išvežta į Varšuvą.
„Man visiškai neliūdna žvelgiant į savo nuotraukas, kuriose prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų fotografuotas mano brolis Adomas ar dailininkas Petras Repšys.
Į gyvenimą žiūriu natūraliai. Tik gaila, kad kai kurių žmonių jau nebėra. Aš fotografuoju nuo vienuolikos metų”, – pasakojo 66 metų dailininkė.
– Iki šiol nemėgstate spalvotų nuotraukų. Kodėl?
– Man spalvotos nuotraukos neįdomios. Spalvotose nuotraukose ir nuotaika, ir portretai subuitiškėja.
Kartais, kai savaime spalvinė gama graži, tinka ir spalvotos nuotraukos. Bet dažniausiai mane domina kitokia nei spalvotose nuotraukose atsispindinti nuotaika.
– Kaip, žvelgiant pro jūsų fotoobjektyvą, keitėsi Vilnius, kurio vaizdai neatsiejami nuo įamžintų žmonių veidų?
– Vilnius pasikeitė kartu su laiku. Gatvėse, kiemuose – mažiau griuvėsių.
Ne tik Vilnius pasikeitė. Pasikeitėme ir mes visi. Nors kai kurios Vilniaus vietos pasikeitusios neatpažįstamai, mano akimis, jis – tas pats miestas. Kaip ir žmogus – nors ir pasikeičia, iš esmės lieka toks pat.
Augau prie Lukiškių aikštės, o studijavau tuomečiame Vilniaus dailės institute, todėl puikiai pažinojau senamiestį. Buvau išbraidžiusi visus jo kiemelius. Bet tada visi tai darė. Nes buvo įdomu.
– Ar turite Vilniuje savo mėgstamą kavinę?
– Jau nebeturiu. Apskritai net ir tais laikais, kai žinodavome, ką ir kur galima sutikti, man buvo mielos gal tik kokios trys užeigos. Bet, žinoma, ne daugelio mėgstama „Vaiva” Pilies gatvėje. Man labai nepatikdavo jos kvapai.
Aš mėgdavau „Vilnelės” barą Gedimino prospekte, šalia ten buvusio „Vilniaus” restorano. Bet, laikui bėgant, jis tapo ne toks demokratiškas. Ir žmonės nebe tie ten rinkdavosi.
Tiesa, man negaila tų užeigų ir parduotuvių, kuriose reikėdavo stovėti eilėse. O eilės sovietmečiu rikiuodavosi beveik visur. Ypač prie kavinių.
Visiškai nebesinori prisiminti tų dalykų, kurie sovietmečiu ir žeisdavo, ir žemindavo.
– Kaip reaguojate, kai į jus pačią kas nors nukreipia objektyvą?
– Anksčiau juokdavausi, nes neturėdavau nei įpročio, nei vidinės nuostatos pozuoti. Dabar tiesiog pasižiūriu į objektyvą, ir viskas.
Man visiškai nesvarbu, kaip atrodysiu.
Žinau, kad bet kokioje nuotraukoje vis tiek būsiu savimi.
