Otelas skraidina operos tenorą V. Vyšniauską į karjeros viršūnę

Prieš porą metų rengdamasis debiutui režisieriaus Eimunto Nekrošiaus„Otele“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre V. Vyšniauskas atviravo sieksiąs sukurti Otelą ir pasaulio operos Mekoje - Niujorko „Metropolitan Opera“. Tada daug kas iš to tik pasijuokė.

Tačiau šį sezoną Vaido Otelas jau įžengė į vieno geriausių Europos teatrų - Bavarijos valstybinės operos – sceną. Jis dainavo Francescos Zambello režisuotame, maestro Paolo Carignani diriguojamame „Otele“ su šio teatro primadona Anja Harteros - Dezdemona ir garsiu baritonu Claudio Sgura - Jagu.

Lietuvio Otelui plojo ir Modenos, Piačencos, Kaljario teatrų Italijoje, Jekaterinburgo teatro Rusijoje publika.

Šį šeštadienį V. Vyšniauskas dainuos Otelą latviams Siguldos operos festivalyje, o artimiausiu metu - Čilėje ir Šveicarijoje.

- Ar tikėjotės tokio dėmesio savo personažui? - paklausiau artisto.

- Otelas išties stipriai išjudino mano karjerą. Beveik visos šiemetės kelionės buvo susijusios su Otelu.

Mat LNOBT spektaklio įrašas pateko į maestro Riccardo Muti rankas, ir jis pakvietė mane į perklausą - nuo to prasidėjo darbai Italijoje. Ten Otelą šaiais metais dainavau jau trijose operos versijose.

Pasaulyje yra mažai gerų šio vaidmens atlikėjų. Aš žinau tik tris - Pietų Afrikos tenorą Johaną Bothą, argentinietį Jose Curą bei rusą Aleksandrą Antonenką - neseniai buvau pastarojo dubleris Valensijoje. Visi kiti tik bando dainuoti.

Būtent J. Bohtai susirgus, gavau progą pasirodyti Miunchene. Tai buvo didelis išbandymas. Turėjau greitai apsispręsti, ar skristi į Rytus, ar į Vakarus.

Tuo pačiu metu manęs laukė „Otelo“ repeticijose Jekaterinburge - skrydžių į abu miestus laikas skyrėsi pusvalandžiu. Sėdėjau ant lagamino ir laukiau, ar būsiu patvirtintas debiutui Miunchene.

Neabejojau, kad būtų kvailystė dėl repeticijų Rusijoje atsisakyti trijų spektaklių pasaulio geriausiųjų dešimtukui priskiriamame teatre, nors kolegoms Rusijoje dėl to kilo problemų.

„Otelas“ Jekaterinburge taip pat buvo įvykis - jį statė Maskvos didžiojo teatro komanda, filmavo centrinė televizija. Tenykštė kūrinio traktuotė buvo neįprasta, radikali.

Išgyvenau beprotiškas dienas. Po debiuto Miunchene iš karto skridau į Rusiją, po to atgal į Miuncheną, iš ten - į Kaljarį, E. Nekrošiaus spektaklį. Vienu metu dainavau trijuose „Oteluose“.

- Atsiminti įmanoma, jei pakanka repeticijų. Bet jų visur trūko. Net pasirengti debiutui Miunchene teturėjau dvi dienas.

Kita vertus, visus „Otelo“ pastatymus vienija herojiškas, patetiškas Otelo charakteris, kokį pavaizdavo Williamas Shakespeare'as. Tik rusų Otelas buvo kitoks, buitiškesnis, netgi ne juodaodis. Jis man sunkiai pakluso.

O, pavyzdžiui, italams apskritai svarbiausia yra vokalo kokybė - vaidybai jie neteikia didelės reikšmės.

Užtat Modenos pastatymo režisierius Pieras Francesco Maestrini po pirmos repeticijos buvo priblokštas, kad galiu ne tik gerai dainuoti, bet ir vaidinti.

Vykdamas į L. Pavarotti teatrą Modenoje labai jaudinausi, nors buvau gerai pasirengęs. Ten publika nepaprastai priekabi, gali bet ką nušvilpti. Bet po visų spektaklių mane pasitikdavo gerbėjų pulkelis.

Otelas tapo mano duona. Jį dainavau sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Jekaterinburge - po 8 valandų naktinio skrydžio iš Barselonos, pailsėjęs viešbutyje porą valandų.

Tai buvo neplanuotas spektaklis „Auksinės kaukės“ apdovanojimų komisijai.

- Kuo aukščiau kyli, tuo svarbiau, su kuo tave tapatina. Tokia operos verslo realybė.

Bet aš neatsisakau kitų vaidmenų. Tarkime, man patinka Dikas Džonsonas iš Giacomo Puccini operos „Mergelė iš Vakarų“. Manau, tai irgi mano vaidmuo, dainavau jį Suomijoje.

Šią vasarą debiutavau Rienci partija Richardo Wagnerio operoje Barselonos „Gran teatre del Liceu“, netrukus dainuosiu jos koncertinėje versijoje Bostone. Ji - tos pačios „svorio kategorijos“ kaip ir Otelas.

Ekspresija Otelui prilygsta ir Giuseppe Verdi Ernani partija, kurią dabar rengiu. Ji dar ilgesnė, aukštesnės tesitūros, tik tembriškai paprastesnė už Otelą.

Aišku, niekam nešautų į galvą man siūlyti dainuoti Rodolfo „Bohemoje“ arba Alfredo „Traviatoje“. Atrodyčiau keistai.

Tik sovietmečiu būdavo sakoma: „Mūsų solistas dainuoja viską - nuo Almavivos iki Otelo“. Dabar į tokius žiūrima kaip į bepročius.

- Jūsų nuomone, vienas geriausių šių dienų tenorų Jonas Kaufmannas yra beprotis, nes sulaukęs pripažinimo R. Wagnerio vaidmenimis dainuoja itališkose ir prancūziškose operose?

- Yra neginčijamos viršūnės ir pakeliui atliekami užsakymai.

Tarkime, princą Kalafą dainavo Mario del Monaco ir L.Pavarotti, bet istorinė viršūnė yra Franco Corelli Kalafas. Tuo tarpu Otelas - M. del Monaco „arkliukas“, o F. Corelli net nežiūrėjo į tą pusę.

Jei manote, kad paprasta joti tuo savo „arkliuku“, tegu ir kiti pajoja. Bet kažodėl tokių neatsiranda.

- Aš pats turiu galvą ant pečių ir kalendorių - ko daugiau reikia?

Vengiu išskirtinių kontraktų su agentais, noriu laisvai rinktis pasiūlymus. Šiuo metu glaudžiau bendradarbiauju tik su skandinavų „Tivoli Crescendi“ ir italų „Stagedoor“ agentūromis.

Mano Otelas sklinda įvairiais keliais.

Modenos publika šaukė „bravo!“

„Kristianas Benediktas buvo nepaprastai geras, įtikinamas Otelas. Solisto muzikalumas, aktoriniai sugebėjimai, ekspresija leido jam sukurti turbūt įspūdingiausią ir labiausiai tikėtiną Otelą iš visų, kuriuos man teko matyti. Jo balso tembras man priminė kelis didžiuosius Otelo atlikėjus italus.

Kai kurias garsiąsias spektaklio arijas ir pabaigos aplodismentus lydėjo publikos „bravo“ šūksniai. Modenos L. Pavarotti operos teatras yra matęs daug didžių solistų. Nenustebsiu, jei Kristianas Benediktas greitai pradės rodytis žymiausiuose pasaulio operos teatruose“.