Beveik šimtmetį skaičiuojantis ir šiuo metu režisieriaus R. Tumino vadovaujamas J. Vachtangovo teatras Rusijos žiniasklaidoje vadinamas „kūrybinio renesanso ryškiausiu pavyzdžiu“, teatro spektakliuose suburti įvairių kartų geriausi Rusijos aktoriai. Režisieriaus R. Tumino spektakliai įvertinti ne vienu prestižiniu Rusijos teatriniu apdovanojimu: „Auksine kauke“, „Krištoline Turandot“, Konstantino Stanislavskio premija, teatro veikėjų premija „Sezono vinis“.
„Lietuvoje teatras visada buvo aukšto lygio, o publika išprususi, todėl J. Vachtangovo teatro gastroles Lietuvoje vertinu puikiai, – sakė Lietuvos ambasadorius Rusijoje Renatas Norkus. – Mano manymu, pagrindinis šio teatro sėkmės veiksnys, nekalbant apie kūrėjų talentą, yra tas, kad R. Tuminas sugebėjo aktorius ir visą teatro personalą suburti į vieną šeimą. Jaučiame didelį aktorių dėmesį Lietuvai ir mūsų ambasadai, maloniai bendradarbiaujame, ambasados darbuotojams teatras tapo antraisiais namais“, – džiaugėsi ambasadorius.
Pasak gastroles rengiančio Vilniaus mažojo teatro vadovės Gretos Cholinos, spektakliai tikrai labai jaudinantys ir tai yra didžioji jų vertė. Į Lietuvą atvyksta 65 asmenų trupė, tarp kurių tokios teatro legendos kaip Sergejus Makoveckis, Liudmila Maksakova, Julija Borisova, Galina Konovalova, Vladimiras Vdovičenkovas, Viktoras Dobronravovas, Vladimiras Simonovas.
„Tik dėl rėmėjų turime šią unikalią, galbūt net vienintelę, progą pamatyti ir įvertinti tai, dėl ko R. Tumino vadovaujamas J. Vachtangovo teatras tapo ryškiausias visoje Rusijoje, – sakė G. Cholina. – Džiaugiuosi, kad nors apie bilietų pardavimą skelbiame tik šiandien, žmonės jau iš anksto registruojasi teatre, kad galėtų pirmi jų įsigyti.“
Aleksandro Puškino „Eugenijus Oneginas“ – literatūros deimantas, retai pasirodantis dramos teatrų scenose. Visai neseniai R. Tuminui pelnęs dar vieną „Krištolinės Turandot“ statulėlę spektaklis tapo lankomiausiu Maskvoje. Tai daugiasluoksnis ir įvairialypis pasakojimas apie dviejų herojų – Eugenijaus Onegino ir Tatjanos Larinos – likimą ir meilę. Spektaklio patrauklumą lemia vaizduotės žaismas - netikėta literatūrinė kompozicija, sukurta paties režisieriaus.
Žavi spektaklį kuriant atsiradę personažai, kuriems A. Puškino tekste dėmesio skirta nedaug arba jų nėra visai: Liudmilos Maksakovos auklė, Marijos Berdinskich zuikutis, flirtuojantis ir erzinantis medžiotojus, baletmeisteris, dirbantis su merginomis šokių klasėje (choreografė A. Cholina). Visa tai vainikuoja spektaklio muzika (kompozitorius F. Latėnas) ir netikėtai lakoniška, bet įspūdinga scenografija (dailininkas A. Jacovskis).
Teatro kritikė Jekaterina Dmitevskaja žurnale „Ekranas ir scena“ rašo: „Didžiulis veidrodis, apribojantis scenos erdvę, rodo ne plokščią vaizdą. Ten, už veidrodžio, gali prasidėti pūga arba staiga užsidegti kandeliabrai. Veidrodis supainioja, pakeičia perspektyvą, jis diktuoja susidvejinimą. Todėl ir spektaklyje Oneginas-Makoveckis turi dvynį – jauną elegantišką miestietį (V. Dobronravovas). Dvynį turi ir Lenskis (O. Makarovas). Jis šiek tiek manieringas, tačiau labai žavingas.“
G. Sibleyro pjesės „Vėjas tuopose“ pastatymo Rusijos spauda laukė dešimtmetį. J. Vachtangovo teatro spektaklyje pasirodo trys Rusijos grandai - V. Simonovas, Maksimas Suchanovas ir Vladimiras Venkovas.
„Pjesės personažams Gustavui ir Rene – 75-eri, Fernanui – 60 metų, tačiau spektaklyje šie skaičiai visai nesvarbūs, herojams gali būti ir po šimtą metų, nors specialaus sendinančio grimo jie nenaudoja. R.Tumino spektaklis – ne apie senukus ir net ne apie senatvę. Jis apie žmones amžinybės akivaizdoje. Tai filosofinis ir sykiu labai juokingas spektaklis.
Spektaklyje daug išmoningų triukų, tikrų fokusų, reprizų, salto, intermedijų – visko neišvardysi, o ir nereikia. Nesinori sugriauti būsimų žiūrovų pasitenkinimo. Visa tai reikia pamatyti. Pjesėje filosofiškasis Fernanas sako: „Dauguma vyrų – visiški kretinai.“ Garantuoju: vyrai, sukūrę spektaklį „Vėjas tuopose“, šiai daugumai nepriklauso. Jie linksmi, protingi, o tai – tiesa“, – „Peterburgo teatriniame žurnale“ rašo teatro kritikas Eugenijus Tropas.
