„Gal pasilikęs Lietuvoje kokį šokių karaliaus titulą būčiau užsitarnavęs - kas čia gali žinoti“, - interviu naujienų agentūros ELTA korespondentei Birutei Mačienei prieš išvykdamas į Izraelį sakė šios šalies sportinių šokių asociacijos AIDA viceprezidentas S. Grinevičius.
- Nuo Jūsų išvykimo iš gimtinės prabėgo nemažai laiko, tad ar tebesijaučiate svetimšalis ten, tolimame krašte, kuris tarp išvykstančiųjų nėra populiarus šiais Lietuvą apėmusios visuotinės emigracijos laikais?
- Iš tikrųjų ne dėl kokių nors ekonominių krizių, kaip dauguma emigrantų, aš Lietuvą palikau. Buvau ką tik vedęs, su žmona 1992-aisiais ir emigravome į Izraelį. Ne kokios krizės tada lietuvių galvose buvo, o tik viltys, kad Lietuva atgims, suklestės. Nesigilinkime į politinius niuansus, ar tos viltys pildėsi, bet aš asmeniškai dabar tikiu, kad tuomet gerai pasielgiau.
Izraelyje įmanoma ir kitataučiui būti lygiu su lygiais, jei taip galima pasakyti. Nors, žinoma, egzistuoja skirtingos religijos, visai kitoks klimatas. Karštis, smėlynai, gyvenimo būdas ir kitokių skirtumų - gyva galybė. Bet, mano manymu, ta šalis būtų tikras rojus, jei nebūtų priešiškų situacijų. Laimė, jų vis mažėja.
Žinau, kad ir Nazarete gyvena daugiau lietuvių, ne aš vienas. Kelis jų pažįstu, tiesa, artimai nebendraujame, nes tiek jie, tiek aš ar mano žmona esame labai užimti profesiniais reikalais, šeima, buitimi.
Kartu su Lina mes turime savo šokių klubą, - mokyklos išsidėsčiusios įvairiuose rajonuose net per šešetą vietų . Tarp moksleivių - daugybė visokio amžiaus (nuo 4 iki 50 ir daugiau metų) šokėjų: pradedančiųjų ir jau toli pažengusių profesinio meistriškumo keliu.
- Sportiniai (gal vadinkime juos ankstesniu vardu, kuris populiarus buvo, kai jūs dar pats šokote Kaune, - pramoginiai) šokiai bent Lietuvoje yra brangus malonumas. O kaip Izraelyje?
- Nepigu ir ten mokytis šokti, tobulėti - kursai, seminarai, kelionės, varžybos, drabužiai brangiai kainuoja. Kaip ir visame pasaulyje. Bet tie, kurie nori ar patys šokti, ar vaikus pralavinti, lėšų visada atranda. Gal tik profesionalių šokėjų gyvenimas Izraelyje ne toks aktyvus kaip čia, Lietuvoje. Mažiau konkursų rengiama, tačiau tarp Izraelio ir Europos Sąjungos, taip pat - Rusijos ir Ukrainos - bevizis režimas, tai jei reikia, jei nori, gali važiuoti į konkursus, dalyvauti, mokytis, tobulėti, laimėti.
Ne taip dažnai kaip Lietuvos šokėjai, bet ir mes pavažinėjame. Bent 10 procentų mūsų šokėjų plačiau po pasaulį pasižvalgo ir save parodo.
Prieš 11 metų su savo mokyklos jaunesnių šokėjų grupe buvome atvykę į Lietuvą, Kaune dalyvavome „Rudens taurės“ konkurse. Mano šokėjai džiaugėsi visai neprastai jame pasirodę. Beje, Izraelyje kasmet atsiranda vis daugiau šokių klubų, veikia bent kelios asociacijos. Vienos jų - AIDA - vadovas esu ir aš.
- Ar tiesa, kad jūsų šokių klubas vadinamas labai gražiu lietuvišku vardu „Santaka“? Gal tai susiję su asmenine buvusio kauniečio Sauliaus nostalgija nepaprastai vaizdingam Kauno senamiesčio kampeliui - Nemuno bei Neries santakos slėniui?
- Ne visai taip yra. Aš pats pradėjau šokti mokydamas Kauno Veršvų (tuomet buvo 18-oji) vidurinėje mokykloje, paskui šokius lankiau „Inkaro“ klube. Vėliau - „Sūkuryje“. Galiausiai apsistojau kitame klube - „Santakoje“. Iš ilgesio, iš pagarbos jam ir savąjį klubą Izraelyje pavadinau „Santaka“.
- Tikriausiai įkurti sportinių šokių klubą svetimam krašte, kuriame nei pats ką labai pažįsti, nei kiti tave žino bei tavimi pasitiki, nebuvo lengva. Nuo ko pradėjote?
- Nuo konditerijos. Reikėjo lėšų, pradinio kapitalo, tad kurį laiką Izraelyje dirbau konditeriu, nes konditerė buvo mano pirmoji žmona. Ji nebuvo linkusi prie šokių, labiau - prie verslo. Šiandien turi savo verslą ir jai neblogai sekasi.
Antrą kartą vedžiau šokėją, savo mokinę Liną, kai jau turėjau klubą ir pats nebešokau, o dirbau treneriu. Lina - išeivė iš Ukrainos. Galima sakyti, kad mus suvedė bendri interesai. Auginame 2 vaikus - ketverių ir metų berniukus.
Iš pirmosios santuokos turiu 18-metį sūnų (tuoj į kariuomenę eis) ir trylikametę dukterį. Šįsyk buvau ją atsivežęs iš Izraelio į Lietuvą. Aprodžiau Kauną, Druskininkus, kitas gražiausias ir širdžiai mielas, svarbiausia - žalias, vietas. Ji, beje, irgi šokėja.
Taigi Izraelyje šokių link man teko eiti per konditeriją. Ir dirbau, ir šokau, ir kentėjau, kad svajonės ne iš karto pildosi. Aišku, žmona mano siekius palaikė, nes žinojo, kad tik dėl jos palikau savo pomėgį ir Lietuvą.
- Bent Lietuvoje kelioms šokėjoms tenka koks vienas šokiais besidomintis berniukas. Ar tokios pačios proporcijos yra Izraelio šokių klubuose ir mokyklose? Gal ir ten turtingesni tėvai pasiryžta prisiimti su šokiais susijusias šokti gebančių berniukų išlaidas, kad tik dukrelės turėtų šokių partnerius?
- Gal Izraelyje taip nebūna (čia - apie tas prisiimtas išlaidas), bet mergaičių perteklius šokių mokyklose irgi akivaizdus. Ne išimtis ir mūsų klubas - labai daug mergaičių jį lanko. Todėl ir sumanėme su Lina kurti mergaičių šokių grupę, kad jos turėtų daugiau progų šokti ir savo talentus pademonstruoti.
- Jūs gyvenate šventajame Nazareto mieste - piligrimų traukos centre. Ar tai kaip nors atsiliepia jūsų kasdieniam gyvenimo stiliui ir tempui? Beje, gal ir siūlymų ar raginimų keisti tikėjimą pats esate girdėjęs?
- Religinės žydų šventės pas mus švenčiamos pagarbiai, tačiau manęs niekas neragino keisti tikėjimo ir to nedariau. Mes gerbiame tradicijas, jų laikomės. Auginame pagal jas vaikus. Žinome, kad mergaitei sulaukus 12 metų rengsime batmicvą, o berniukui, kai bus 13, - barmicvą. Tai, galima sakyti, vaikų subrendimo šventės. Gal kiek panašios į Lietuvoje vykstančias Pirmosios Komunijos šventes.
Mes gyvename netoli šventų Nazareto vietų, nors ten visos vietos šventos. Esu su tuo apsipratęs ir tikrai neturiu laiko kasdien galvoti apie tas vietas ar su jas susijusius religinius istorinius įvykius. Bet savo svečiams būtinai surengiame ekskursijas, kai tik kas pas mus atvažiuoja. Mūsų šeima atvira, demokratiška, draugaujame su tokiais pat žmonėmis, kokie patys esame.
- Po ilgo nesimatymo Kaunas, jūsų akimis, kiek nors į gera pasikeitęs? Ar gimtasis miestas ilgiau jame nebuvusį žmogų šiandien labiau džiugina, ar liūdina?
- Kad nelabai daug ką naujo čia ir mačiau po daugiau nei 10 metų pertraukos. Gal išskyrus pasikeitusias Nemuno salas, dar kelias vietas. Bet ne tai dabar svarbiausia. Manau, ne man vienam jau neramu, kad taip masiškai iš Lietuvos (ir Kauno) žmonės išvažiuoja.
Kai pakeliui į Druskininkus rodžiau žmonai savo gimtinės peizažą, ji labai stebėjosi: kiek daug matyti žalių pievų, miškelių ir tik kur ne kur sodybos išsibarsčiusios. Deja, nemažai jų atrodo tuščios, be gyventojų.
Aišku, ploto Lietuvoje daug, galima laisvai rasti įsikurti gražiausių ir patogiausių vietų. Pas mus tai neįmanoma. Izraelis gal keturis kartus mažesnis nei Lietuva, bet žmonių koncentracija kur kas didesnė nei šičia.
- Kai mintyse pats sau ištariate „važiuoju namo“, apie ką pirmiausia pagalvojate - apie Izraelį ar apie Lietuvą?
- Mano mintys vis dėlto dažniau lieka Lietuvoje. Čia - artimieji, čia - daugybė draugų, su kuriais kone kasdien susisiekiame internetu, kai reikia konsultacijos ar šiaip pasidalyti mintimis. Ir „namo važiuoju“ į Lietuvą.
Bet jei pažvelgčiau į tai, ką per daugiau kaip 20 metų pavyko nuveikti, į sukauptą darbo stažą, pastatytus namus, vaikus, į užsitarnautą vardą (šiandien esame vienas stipriausių klubų Izraelyje), tai negaliu tvirtai sakyti: vien Lietuva.
Kartais savęs klausiu: jei būčiau likęs Lietuvoje, ar per tuos prabėgusius metus būčiau pasiekęs tai, ką pasiekiau Izraelyje? Kažin. Nors Nazarete iš pradžių man, kaip šokėjui, jokių šansų tobulėti visai nebuvo, bet juk viskas pasikeitė: įsibėgėjau ir pasiekiau. Bet gal pasilikęs Lietuvoje kokį šokių karaliaus titulą būčiau užsitarnavęs... Ką gali žinoti?
