Kompromisai kišo koją
Šiemetis 19-asis Kristupo vasaros festivalis pirmą kartą pristatė cimbolininką – čardašo karaliumi tituluojamą Rumunijos čigonų muzikų dinastijos atžalą Giani Lincaną, atvykusį iš Olandijos.
Nepranokstamas virtuozas tiesiog siautėjo prie savo instrumento Šv.Kotrynos bažnyčioje grodamas rumuniškas ir vengriškas melodijas.
Deja, jo spindesį kiek prislopino ne tokie įgudę, kuklesnio kalibro partneriai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos styginių kvartetas „Mettis”, muzikavimo laisve ir polėkiu galintis tik svajonėse prilygti cimbolų meistrui.
Dėl to šis projektas netapo festivalio viršūne. Pakišo koją kompromisas, kaip ir lenkų „Stalo” atveju.
Vroclavo avangardininkų kvarteto „Karbido” muzikinis spektaklis buvo unikalus, bet žiūrovai per kitų galvas nematė, kas dedasi prie grupės keistojo instrumento – stalo. Tai neleido pajusti viso spektaklio žavesio.
Arabiški ornamentai
Du rugpjūčio projektus jau dabar galima minėti tarp šiemečio Kristupo vasaros festivalio atradimų. Tai savitos Ispanijos artistų flamenko versijos.
Rugpjūčio 9-ąją Valdovų rūmų kieme broliai dainininkas Curro ir gitaristas Carlosas Pinana su dviem partneriais tūkstantinę publiką panardino į arabiškais ornamentais išpuošto flamenko improvizacijas. Tarsi iš amžių glūdumos banguojantis jausmingas Curro balsas virpino klausytojų sielos stygas kaip arabiškos maldos.
„Kiekvienas flamenko menininkas – ar jis būtų muzikantas, dainininkas, ar šokėjas, turi rasti individualų braižą. Aš jo ieškau jungdamas flamenką su arabų muzika, kurią labai mėgstu”, – aiškino Curro.
Dainininkas patikino, kad flamenkui arabiškos šaknys yra labai svarbios. Tai Pietų Ispanijos muzika, o ten VII amžiuje viešpatavo arabai. Flamenkas atsirado iš kultūrų lydinio.
Flamenkas – ir saksofonu
Ispanų flamenko novatorius Jorge Pardo pasirinko dar neįprastesnį kūrybos kelią – ryžosi groti flamenką fleita ir saksofonu. Atrodytų, pūsti įmantrius flamenko ritmus – neįmanoma. J.Pardo pavyko sukurti unikalią muzikavimo aštriomis, kapotomis frazėmis manierą, pusiau grojant, pusiau švokščiant.
Tai nelabai malonūs ausiai garsai. Tačiau avangardiškos J.Pardo improvizacijos su ūmiais pasažų pliūpsniais, apmąstymų salelėmis ir net akademinės klasikos nuotrupomis įkaitina publiką iki transo.
Virtuozas ir jo aistringa palyda – gitaristas Flavio Rodriguesas bei perkusininkas Guillermas Garcia Garrote – Šv.Kotrynos bažnyčioje buvo taip įnikę į muziką, kad publika jiems tarsi neegzistavo.
„Tai, ką darai sau, darai geriausiai, – po koncerto juokėsi vienas ryškiausių Ispanijos džiazo meistrų J.Pardo. – Aš galiu groti pačią įvairiausią muziką – bliuzą, džiazo standartus, Johanną Sebastianą Bachą, indiškas, arabiškas melodijas, bet tai darau savaip. Man visa muzika susijusi su flamenku.”
Kvies Karibų šokių fiesta
Rugpjūčio 18 d. Vilniaus universiteto Botanikos sode Kristupo vasaros festivalis pristatys dar vieną išskirtinį šių metų svečią – kolumbietiškos valjenato ir kumbijos muzikos ambasadorių akordeonininką Antonio Rivasą.
Jo propaguojami kumbijos šokiai daugelyje Kolumbijos Karibų pakrantės vietovių yra populiaresni už salsą, o Lietuvoje šis stilius minimas retai. Jis radosi iš Kolumbijos vietos gyventojų, Afrikos vergų bei ispanų kolonistų kultūrų samplaikos. Kumbijos pirmtakas buvo afrikietiškas viliotinis. Šiandien gyvuoja įvairūs šio stiliaus pavidalai – kaip instrumentinė ir šokių muzika.
Dar įdomesnė valjenato istorija. Šio stiliaus ištakos siekia XIX a. pabaigą, kai vandenyno pakrantę Kolumbijoje pasiekė akordeonas – pagrindinis šios muzikos instrumentas.
Iš pradžių akordeonas ten naudotas panašiai kaip būgnas senovės Prancūzijoje – skelbiant naujienas. Akordeonininkas grodavo, kol susirinkdavo minia, o tada išdainuodavo jai svarbius įvykius. Ilgainiui muzikantai pakeitė šią tradiciją – ėmė pasakoti savo gyvenimo istorijas kaupdami improvizacijos įgūdžius ir ugdydami svingo pojūtį.